Jaunoji keramikė Milda Valantiejūtė: „Keramikams būtina atverti gilesnę gaminio prasmę, perteikti jo unikalumą“

Keramikinis puodelis ir lėkštė – ne vien indai, iš kurių malonu gerti ar valgyti. Net ir kuriant gana buitiškos paskirties gaminius, keramikams reikia mokėti ją atskleisti ir pateikti ne tik amato ar technologijų išmanymą, bet ir atverti gilesnę gaminio prasmę, perteikti jo unikalumą.

Būtent todėl kartais jaunoji keramikė Milda Valantiejūtė, gamindama kokį nors keramikos gaminį, savo studijoje užsibūna iki vėlumos. Mergina pripažįsta – kantrybė, atkaklumas ir nuoseklumas yra trys pagrindinės savybės, kuriomis turi pasižymėti kiekvienas keramikas. Šias savybes mergina bandė įsisavinti dar studijų metais Vilniuje, tačiau triukšmingas sostinės gyvenimas nepadėjo joms atsiskleisti. Milda išvyko į gimtąją Tauragę, tačiau netikėtai atsidūrė Lybiškių kaimelyje, kurioje atrasta ramybė jai padėjo plėtoti savo, kaip keramikės, talentą.


Milda, kur mokeisi keramikos meno? Ar tai – sunkus, daug įdirbio reikalaujantis procesas?


Dar mokyklos laikais lankiau keramikos būrelius, kuriuose ir išmokau pradinių šio meno šakos subtilybių. Rimtesnis domėjimas, vienok, prasidėjo įstojus į Vilniaus Dailės Akademiją, kur ir baigiau keramikos bakalauro studijas. Ten lankiau ne tik keramikos, bet ir tapybos, skulptūros, piešimo ir kitas teorines paskaitas. Šie keturi studijų metai man padėjo suprasti, kokia keramike aš norėčiau būti. O kalbant apie pačią keramiką, jos gamybą, be abejo, tai daug įdirbio reikalaujantis procesas. Taip galima teigti vien pagalvojus, kiek daug gamybos etapų turi pereiti molis, kol tampa užbaigtu produktu: lipdymas, džiovinimas, degimas, glazūravimas, antras degimas, šveitimas... Taip pat reikia nepamiršti, kad produktas pats neparsiduoda, jį pagaminti yra tik pusė viso darbo. Toliau seka fotografavimas, reklama, pardavimas, bendravimas su klientais. Tai tikrai nėra pats lengviausias darbas. Vis dėlto, to jausmo, kuomet klientai atsiunčia tavo keramikos gaminių nuotraukas, darytas savo namuose, neatpirks niekas. Tokiais momentais aš ir suprantu, kad esu ten, kur ir turiu būti.



Milda Valantiejūtė
Milda Valantiejūtė
Asm. albumo nuotr.



Kokie buvo tavo pirmieji keramikos gaminiai? Kuo jie skiriasi nuo dabartinių? Ar jauti

progresą, tobulėjimą?


Mane visada traukė funkcionali keramika. Man patinka indai, su kuriais žmogus gali turėti kontaktą, pajausti tą ypatingą molio jaukumą. Būtent todėl mano kelias šioje srityje ir prasidėjo nuo dubenėlių, lėkštučių, vėliau puodelių ir didesnio formato indų. Progresą keramikos srityje aš tikrai jaučiu, nors, atrodo, gaminu tuos pačius indus. Tiesa, keramika yra labai plati sritis. Egzistuoja daugybė technikų, kaip galima pagaminti vieną ir tą patį puodelį. Tad pradėjus lipdyti savarankiškai, teko nemažai eksperimentuoti ir atsirinkti savo individualias technikas, formas bei visą pateikimo stilistiką. Turiu prisipažinti, kad pirmieji mano pagaminti indai buvo visai kitokie nei dabar – tiek išvaizda, tiek kokybe. Vis dėlto, keramikos produkto gamyba, norint kokybiško rezultato, reikalauja daug kantrybės.


Žinau, kad iš šurmulio kupino Vilniaus persikėlei į Tauragę ir ramybę atradai Lybiškių

kaimelyje. Kas paskatino tave persikelti?


Vilniuje niekada nesijaučiau kaip namuose. Kadangi gyvenau bendrabutyje ir dar pačiame Vilniaus centre, veiksmo ten niekuomet netrūko. Mane visuomet supo nuolatinis šurmulys, šnekantys žmonės, gaudžiančios mašinos, įvairūs renginiai. Pasiilgdavau ramybės ir gamtos. Nesakau, kad Vilniuje nėra gamtos, bet mažame miestelyje miškas pasiekiamas vos per penkias minutes. Todėl pirminis mano planas baigus studijas buvo grįžti į Tauragę ir ten įkurti keramikos studiją. Bet tada netikėtai įsimylėjau… Planas kaip ir liko toks pats, tik su 30 kilometrų paklaida (šypsosi). Atsidūriau Lybiškių kaime, įkūriau ten dirbtuves ir iki šiol dirbu čia. Beje, man ir mano draugui labai lengva nuo namų pasiekti autostradą, tad pora valandų važiavimo automobiliu ir mes jau Vilniuje. Pamenu, kartais gyvendama Vilniuje valandą laiko užtrukdavau nuvažiuoti iš vieno rajono į kitą, todėl manau, kad gyvenimas užmiestyje šiais laikais tikrai nesukelia didelio diskomforto.


Esi įkūrusi keramikos dirbtuves „MILDÙ“. Ar tavoji veikla šiose dirbtuvėse labiau hobis, o gal – pagrindinis pragyvenimo šaltinis?


Du viename. Taip, tai yra pragyvenimo šaltinis, bet kartais užplūsta toks jausmas, kad tai yra darbas, kuris kartu man yra ir hobis. Pavyzdžiui, aš ir savaitgaliais einu į studiją palipdyti, kartais ir iki nakties užsibūnu. O jei užplūsta daugiau užsakymų, pasidarau poros dienų pertrauką, kol vėl pasiilgstu molio. Kaip ir bet kokiame kitame darbe, dirbant šį darbą yra ir pliusų, ir minusų. Aš manau, svarbu, kad darbas pačiam teiktų malonumą, o tada viskas savaime gali gerai klostytis.



Mildos pagaminti keramikos gaminiai
Mildos pagaminti keramikos gaminiai
Asm. albumo nuotr.



Ar tavo kuriami keramikos gaminiai turi kokį nors bendrą braižą, o gal daugelis jų yra personalizuoti?


Bėgant laikui atsirinkau kurios formos ir spalvos man yra labiausiai prie širdies. Sakyčiau, mano kuriami indai yra labiau minimalistiniai, daugiausiai – ramių, žemiškų spalvų. Kadangi visi gaminiai yra lipdomi rankomis, neįmanoma rasi nė vieno identiško daikto. Manau, kad paprastos formos ir pastelinės spalvos puikiai apjungia indų kitoniškumą, tuo pačiu palikdamos kiekvieną gaminį išskirtiniu. Tiesa, kartais sulaukiu ir personalizuotų užsakymų, bet jų tenka ir atsisakyti, jei žmogus nori visiškai kitokio stiliaus keramikos gaminio. Tuomet stengiuosi pagelbėti ir rekomenduoju kitų keramikų, kurie galėtų išpildyti užsakymą.


Kokių žmonių namus dažniausiai atranda tavo kurti keramikos gaminiai?


Tikriausiai tų, kurie supranta, kas yra rankų darbas. Per keletą metų esu sutikusi ne vieną, kuris nusistebėdavo, kas gali pirkti keramikos gaminius ir kaip įmanoma iš keramikos pragyventi. Jų teigimu, dabar toks visa ko perteklius, o parduotuvių lentynos pilnos įvairiausių indų ir net už trigubai žemesnes kainas. Bet žmonės atsirenka kas jiems svarbu. Šiomis dienomis, kai daugiau laiko praleidžiama namuose, daugelis žmonių nori jaukumo, intymumo, todėl ir renkasi vienetinius rankų darbo keramikinius gaminius.


Keramika – viena seniausių dailės rūšių. Ar pati kurdama keramikos gaminius stengiesi

prisiliesti prie istorijos, jos sklaidos, išlaikyti tautiškumą?


Dar studijuojant mano mėgstamiausia paskaita buvo keramikos technologijos. Į teorines paskaitas eidavau vangiai. Norėdavosi tiesioginio prisilietimo prie molio ir regimo rezultato. Manau, kad pats amatas jau suteikia gaminiui autentiškumo ir skatina kažkiek pagalvoti apie jo atsiradimą bei istoriją. Kaip ir minėjau, mano indai yra minimalistiški, gana paprastai atrodantys, todėl labai priklauso nuo to, kaip jie pateikiami. Šiomis dienomis stiliai, gaminant keramikos gaminius, yra maišomi tarpusavyje, todėl tas pats puodelis gali atrodyti labai moderniai, bet tuo pačiu ir labai senoviškai. Na, o aš pati kreipiu dėmesį į estetiką. Norisi, kad aplinka neužgožtų pateikiamo produkto.


Ar pati domiesi keramikos istorija, lankaisi muziejuose, kuriuose eksponuojami autentiški

keramikos gaminiai? Galbūt tave tai įkvepia kūrybai?


Mėgstu pasižvalgyti po šiuolaikinės keramikos parduotuves, man jos – kaip nedidelės parodos su ekspozicijomis. Man įdomu pamatyti, ką kuria šių dienų keramikai ir kaip stipriai gali skirtis tos pačios paskirties indas. Pasitaikius progai užsuku ir į vieną ar kitą parodą, bet studijų metu aplankiau jų pakankamai, todėl dabar nebejaučiu didelio poreikio. Kalbant apie įkvėpimą, konkretaus įkvėpimo šaltinio neturiu. Gamta man padeda sudėlioti mintis, o idėjos atkeliauja labai natūraliai – priklausomai nuo nuotaikos ar paprastos kasdienybės.



Mildos pagaminti keramikos gaminiai
Mildos pagaminti keramikos gaminiai
Asm. albumo nuotr.



Kaip manai, kodėl šiandien jaunimas labiau domisi kitomis profesinėmis šakomis, ne

keramika?


Žinau keletą jaunų žmonių, kurie net metė savo pastovius darbus ir pradėjo lipdyti. Bet, galbūt, tai labiau mados reikalas – juk dabar labai populiarus rankų darbas, o pamėgti molį itin lengva. Tai tam tikra meditacijos forma. Kaip bebūtų, daugelis nemato kitos keramikos gamybos proceso pusės. Norint pasiekti kokybišką rezultatą, tenka praeiti glazūravimą, degimus, šlifavimus ir daug kitų ne itin malonių procesų. Į tai reikia įdėti nemažai darbo ir žinių. Nors aš pati pažįstu daug jaunųjų keramikų, žvelgiant iš platesnės perspektyvos, ši specialybė, iš tiesų, nėra iš populiariųjų. Gali būti, kad jauniems žmonėms yra nepatrauklus ilgas keramikinio indo gamybos procesas, juk dabar žmogui reikia visko čia ir dabar. O šis darbas reikalauja kantrybės, nuoseklumo, atkaklumo. Kartais ir rezultatas būna ne visai toks, kokio tikėtasi...


Kaip manai, ar šiandien keramika, kaip dailės rūšis, išgyvena stagnaciją ar atgimimą?


Vienareikšmiškai atgimimą. Labai džiaugiuosi patekusi į šį laikotarpį. Žmonės ieško kokybės, išskirtinumo ir vertina rankų darbą. Lankydamasi kavinėse ar restoranuose taip pat neretai pastebiu, kad maistas yra patiekiamas rankų darbo lėkštėse. Manau, kad keramika dabar yra tikrai vertinama. Įdomu, kaip viskas keisis po penkių ar dešimties metų, kokios tendencijos įsivyraus tuomet. Kaip bebūtų, kiekvienas indas atranda savo žmogų ir, jeigu esi geras šios srities specialistas, – tikrai neprapulsi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis