Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio vadovė Roberta Leščinskaitė - Jančiulienė: „Būtina pažinti ir branginti savas šaknis“

Lietuvių liaudies menas turi senas tradicijas. Per daugelį šimtmečių vystėsi įvairios jo rūšys, tobulėjo formos, atsirado nauji elementai. Iš kartos į kartą einančias tradicijas šiandien puoselėjančio Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio vadovė bei ansamblio „Lietuva“ šokėja Roberta Leščinskaitė - Jančiulienė teigia, kad kiekvienas iš mūsų turime žinoti iš kur mes atėję, todėl būtina pažinti ir branginti savas šaknis.

„Tradicijų bei papročių pažinimas suteikia galimybę bent iš dalies pamatyti pasaulį mūsų protėvių akimis, atrasti tam tikrus dėsningumus, priežastis ir visa tai priimti bei vertinti“, – teigia seniausio Lietuvoje akademinio ansamblio vadovė. Tiesa, pačios Robertos kelias į liaudies šokį nebuvo tiesus – kadaise susidomėjusi šiuolaikiniu menu ir šokiu, ji neišvengė etapo, kuomet atrodė, kad lietuvių liaudies menas (o ypač šokis) yra ribotas ar neturintis ateities perspektyvų. Vis dėlto, pamažu apėmus ilgesiui lietuviškoms tradicijoms, Robertos širdis pasuko link liaudies šokio, kuris iki šiol jos gyvenime užima svarbią vietą.


Roberta, kada pirmą kartą supratai, kad šokis tavo gyvenime užims svarbią vietą?


Buvau penkerių, kai į šokio pasaulį už rankutės mane atlydėjo mama. Buvau lėta, nerangi ir be galo negracinga, bet mama vylėsi, kad šokis padės man sustiprėti, išsitiesti, tad nuvedė mane į tuomet žymaus Šiaulių kultūros centro šokių ansamblio „Želmenėliai“ naujų narių priėmimą. Šiame šokių kolektyve praleidau 15 metų. Visi tie metai buvo smagūs ir įdomūs, kupini iššūkių, įdomių patyrimų ir pažinčių – ten sutikau geriausius savo draugus ir dideliu autoritetu visam gyvenimui tapusią „Želmenėlių“ ansamblio vadovę, gerbiamą Aldoną A. Masėnienę. Tai – mokytoja iš didžiosiose raidės: inteligentiška, intelektuali, nepaprastai elegantiška, turinti nepriekaištingą skonį, subtili, rūpestinga, dėmesinga, atkakli ir visomis prasmėmis labai stipri moteris. Ji saugojo mus ir rūpinosi, kad išaugtume dorais žmonėmis. Vadovė daugeliui mūsų buvo lyg antra mama, nenuginčijamai stipriai prisidėjusi prie kiekvieno iš mūsų formavimosi. Svajojau tapti panašia į ją.



Roberta Leščinskaitė
Roberta Leščinskaitė
Augustas Didžgalvis



Nepaisant to, kad šoku nuo penkerių, suvokimas, ką man iš tiesų reiškia šokis aplankė gana vėlai – vėlyvoje paauglystėje. Buvo pereiti visi etapai: nuo neigimo, kad man reikalingas šokis iki susitaikymo, kad be judėjimo, vis dėlto, negaliu. Mane aplankė supratimas, kad gyventi veikiant vieną (kad ir kokia prestižinė profesija tai būtų), bet tuo pat metu svajojant apie kitą, negalima. Taip švaistomas gyvenimas. Besimokydama mokykloje, paskutiniais metais, priėmiau galutinį sprendimą eiti šokių keliu nepaisant visko. Palaikymo praktiškai nebuvo – didelė dalis mokytojų atrodė nusivylę, kai kurie tiesiog šokiruoti (juk mokiausi gerai, taip pat ilgą laiką labai nuosekliai ruošiausi visiškai kitai studijų krypčiai). Džiaugiuosi, kad turiu tokią išmintingą ir palaikančią mamą – ji man ne tik suteikė pasirinkimo laisvę, bet ir sukūrė stiprią atramą. Mama suteikė reikiamą palaikymą, kuomet teko atlaikyti aplinkinių stebėjimąsi, prieštaravimą mano veiksmams, kartais ir lengvas pašaipas. Dabar, žvelgiant atgal, labai didžiuojuosi tokiu brandžiu savo poelgiu priimti tokį nelengvą sprendimą.


Kaip atsidūrei tautinių šokių pasaulyje? Kuo tave patraukė ši šokio rūšis?


Lietuvių liaudies sceninis šokis man buvo artimas visuomet, tačiau potraukio jam niekad anksčiau, net ir renkantis studijų kryptį, neanalizavau. Vienu didžiausių susižavėjimo objektų dar vaikystėje man tapo „Dainų šventė“. Su šiuo reiškiniu susiję tik patys gražiausi išgyvenimai ir prisiminimai. Anuomet to pakako, kad užplūdęs įkvėpimas vestų toliau. Baigusi mokyklą įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedrą (dabar LMTA). Žinojau, kad noriu eiti vadovės pėdomis, būti mokytoja. Išlaikiusi stojamuosius egzaminus ir į katedrą pirmą kartą įkėlusi koją jau kaip studentė, prižadėjau sau būti atvira žinioms ir naujoms patirtims. Tuomet prasidėjo tyrinėjimai, ieškojimai, gilinimasis. Studijos, papildomos pamokos vakarais ir savaitgaliais, vėliau darbas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje – tai buvo labai intensyvus laikotarpis, bet alkis žinioms buvo labai didelis. Žinoma, tuomet neišvengiau etapo, kai atrodė, kad lietuvių liaudies menas (ypač šokis) yra ribotas, neturintis ateities. Būtent dėl to pasinėriau į šiuolaikinio meno ir šiuolaikinio šokio tyrinėjimą. Teko ir su studentų mainų programomis pasisemti žinių užsienyje. Po to kuriam laikui apsistojau Kaune, ten atlikau akademinę praktiką žinomame šiuolaikinio šokio teatre. Buvo labai įdomu, daug ko išmokau ir dėl to džiaugiausi, tačiau nesijaučiau save išpildanti, man kažko trūko. Pamažu apėmė ilgesys tam, kas sava – švelniam lietuvių liaudies instrumentų skambesiui, lietuvių liaudies šokio lyriškumui, liaudies meno simbolikai, įvairiaspalviam lietuvių tautiniam kostiumui, gilioms tradicijoms. Vieną tokią silpnumo akimirką, jau baigdama bakalauro studijas, parašiau laišką tuometiniam „Lietuvos“ ansamblio šokėjų grupės vadovui. Tai buvo dar vienas sudėtingas, tačiau, dabar žinau, teisingas sprendimas. Netrukus sulaukiau kvietimo atvykti į Vilnių – taip ir padariau. Gilinau žinias tolimesnėse studijose, paraleliai gavau pasiūlymą tapti vieno suaugusiųjų liaudies šokių kolektyvo vadove. Sutikau. Ten taip pat dirbu iki šiol. Jau kurį laiką tenka prisidėti ir prie kadaise mano susižavėjimo objektu tapusių „Dainų švenčių“ programų įgyvendinimo.


Jau aštuonerius metus esi Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ dalis. Trumpai papasakok, ką įsimintiniausio kartu nuveikėte.


Per šį laiką aplankėme ir koncertavome daugybėje šalies miestų ir miestelių, Lietuvos keliais (ir ne tik) nukeliavome dešimtis tūkstančių kilometrų, surengėme šimtus koncertų ir spektaklių, taip pat esame nuolatiniai „Dainų švenčių“ „Ansamblio vakaro“ programos dalyviai. Per šiuos metus sutikome daug įdomių žmonių, atlikėjų ir kūrėjų, įgyta daug sceninės patirties. Vis dėlto, įdomiausi dalykai vyksta būtent pastaruosius keletą metų: pristatyta įspūdingoji misterija „Dievai ir žmonės“ (rež. L. Dabužinskaitė), koliažinė opera „Mažvydas“ (rež. K. Jakštas), jautri ir įtraukianti oratorija apie 1991 m. sausio mėmesio įvykius „13“ (rež. L. Dabužinskaitė). Išgyvename labai įdomų atradimų ir permainų etapą. Tiesa, pastaruoju metu rečiau pasirodome atlikdami savo žymiąsias „Aukso fondo“ programas, tačiau tikiu, kad tai visada išliks svarbia mūsų veiklos dalimi.



Roberta Leščinskaitė
Roberta Leščinskaitė
Ignas Kamarauskas nuotr.



2017 m. rudenį tapai viena iš Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio vadovių. Tai – ilgai siektas įvertinimas, o gal netikėtas, nustebinęs pasiūlymas?


Tai išsvajotas, bet visiškai netikėtas pasiūlymas. Jis mane pasiekė labai anksti, visiškai nepasirengusią, netrukus po magistro studijų baigimo. Besimokydama ilgą laiką stengiausi nedėlioti jokių ateities planų – stebėjau, kuriai srovei pasiduosiu savaime. Palaipsniui išryškėjus, kad tai bus lietuvių liaudies sceninio šokio kryptis, mintyse ėmiau kurti galimus ateities scenarijus. Visada supratau, kad amžinai nešoksiu, tad reikėjo plano „B“. Maniau, kad galbūt po maždaug dešimties – penkiolikos metų ir pavyks įsidarbinti kokiame nors studentų ansamblyje ar panašiai (anot tuometinio mano suvokimo, jaunas žmogus šansų tokioje profesinėje srityje beveik neturi). Žinoma, turėjau omenyje būtent Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblį – seniausią ir vieną geriausių Lietuvoje akademinį jungtinį šokėjų, liaudies instrumentų ir choro grupių ansamblį. Šio ansamblio veiklą stebėjau ir ja žavėjausi nuo vaikystės, visada svajojau būti jo dalimi. Darbo skelbimą pamačiau internete. Anksčiau niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kas nors galėtų šiam darbui rekomenduoti mane – jauną, nedaug patirties šioje srityje turinčią merginą. Pirmoji šias pareigas man pasiūlė kolegė. Buvo malonu, jaučiausi įvertinta, bet išgąstis ir nepasitikėjimas savimi buvo didesnis – padėkojau ir atsisakiau. Visa tai tęsėsi kurį laiką, įkalbinėjančių atsirado ir daugiau. Pamažu ėmiau svarstyti ar mąstau teisingai, juk kai kurios galimybės pasitaiko tik kartą gyvenime. Nusprendžiau pabandyti. Vienos masinės „Dainų šventės“ repeticijos metu pamačiau VUDŠA šokėjų grupės vadovę. Apsisprendusi ir sukaupusi drąsą žengiau jos link, bet nustebau pamačiusi, kad ji taip pat juda mano kryptimi. Pasisveikinome ir nespėjau nė žodžio ištarti, kuomet gavau darbo pasiūlymą. Tai buvo pats geriausias mano veiklos ir uolaus darbo įvertinimas, labai saldus vaisius.


Ar dažniausiai koncertuojate Lietuvoje? O gal netrūksta ir išvykų į užsienį? Jei taip, kur kartu su ansambliu teko lankytis?


Koncertų Lietuvoje išties netrūksta – pradedant dalyvavimu reguliariai vykstančiuose akademinio jaunimo festivaliuose, konkursuose, „Dainų šventėse“, valstybinių švenčių proga rengiamuose koncertuose Vilniuje ir kituose miestuose, baigiant kasmetinėmis, jau tradicija tapusiomis, ansamblio koncertinėmis programomis, rengiamomis kiekvieną pavasarį, retkarčiais ir Advento laikotarpiu. Kartą metuose ansamblis leidžiasi į gastroles. VUDŠA apkeliavęs kone visą pasaulį. Pastarųjų kelionių metu ansamblis aplankė Juodkalniją, Azorų salas Portugalijoje, Lenkiją, Rumuniją. Porą praėjusių metų, deja, nuo kelionių teko susilaikyti, tačiau šių metų pabaigoje tikimės aplankyti Argentiną – sudalyvauti Argentinos lietuvių draugijos „Nemunas“ rengiamoje šokių šventėje „Ten, kur Nemunas banguoja“, skirtoje paminėti seniausios Pietų Amerikoje lietuvių draugijos įkūrimo jubiliejų. Ši šventė jau kartą buvo atidėta metams dėl nepalankių pandemijos padiktuotų sąlygų.


Mokydama jaunuosius šokėjus dėmesį skiri ne tik individualiam studentų tobulėjimui, bet ir kultūros bei tradicijų puoselėjimui. Kodėl manai, kad jaunam žmogui svarbu suvokti kultūros svarbą, stengtis nenutolti nuo tradicijų?


Dirbti su studentais labai įdomu ir gera – jie išskirtinai smalsūs, gyvybingi ir imlūs pasauliui. Gera stebėti, su kokiu susidomėjimu jie „geria“ informaciją, plečia akiratį, tobulėja. Manau, kad labai svarbu kalbėti apie prasmę – apie praeitį, apie papročius, apie tradicijas, atrasti priežastis, pasiekti patį gylį. Menas, nesvarbu ar tai daina, ar šokis, yra puiki forma apie visa tai kalbėti, pritraukti, prisijaukinti, sudominti jauną žmogų, paliesti jį tuomet, kai jis atviriausias pasauliui. Juk mes dažnai nemėgstame, bijome ar netoleruojame to, ko nepažįstame, apie ką nieko nežinome. Pagalvokime, kiek daug pažįstame žmonių, nemėgstančių autentiškų lietuviškų sutartinių ar net ir tradicinio šventadieninio tautinio kostiumo. Tradicijų, papročių pažinimas suteikia galimybę bent iš dalies pamatyti pasaulį mūsų protėvių akimis, atrasti tam tikrus dėsningumus, priežastis, visa tai priimti ir branginti. Gilindamiesi ir dalindamiesi mes užtikriname visų šių svarbių dalykų išlikimą ir tolimesnę sklaidą.


Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, kad liaudies šokių meno žanras ugdo patriotizmą, pilietiškumą. Ar pati tai pastebi stebėdama savo jaunuosius šokėjus – ar jie yra pilietiškai aktyvūs, pasižymi tautiškumu?


Studentija visais laikais buvo laikomi tautos šviesuomene, intelektualais, kuriančiais savitą kultūrinį mikroklimatą. Žinoma, dalyvavimas liaudies ansamblio veikloje šiuos jaunus žmones dar labiau papildo, praturtina, kasdien moko priimti ir drąsiai didžiuotis tuo, kas yra, gerbti savas šaknis ir istoriją, būti atviru ir nuoširdžiu. Manau, kad kiekvienas pilietiškas jaunas žmogus turi žinoti, iš kur yra atėjęs, pažinti ir branginti savas šaknis. Juk visa tai labai trapu. Žinau, kad mūsų ansamblio nariai savo pagarbą šaknims atiduoda vilkėdami drabužius su tautine atributika. Pavyzdžiui, labai gražu yra tai, kaip jie didžiuojasi tradiciniu lietuvišku šventadieniu tautiniu kostiumu – dažnas juo puošiasi studijų baigimo proga, diplomų įteikimo šventėse. Net pasitaiko atvejų, kai tautinį kostiumą vilki svarbiausių asmeninių švenčių metu – pavyzdžiui, žengdami prie altoriaus. Tai labai jautru, prasminga ir, sutikite, pilietiška.



Roberta Leščinskaitė
Roberta Leščinskaitė
Eglė Gendrėnaitė nuotr.



Liaudies šokiai nuo seno skatino bendruomeniškumo jausmą. Ar tavo vadovaujamo ansamblio šokėjai glaudžiai tarpusavyje bendrauja? Gal grupė turi kokių nors bendrų, smagių tradicijų, apie kurias galėtum papasakoti?


Toks ansamblis, kaip Vilniaus universiteto dainų ir šokių, pirmiausia yra bendruomenė. Nors narių skaičius yra įspūdingai didelis – ansamblio veikloje dalyvauja per 100 studentų, tarpusavyje jie išlaiko labai glaudų ryšį, kartu leidžia laisvalaikį, keliauja. Dažnas čia suranda draugus visam likusiam gyvenimui, kai kurie kartu sukuria šeimas. Žinoma, studentai į ansamblio, kaip bendruomenės kūrimą investuoja ir daug papildomo laiko, pastangų – išlaiko vidines kasmetines tradicijas. Viena iš jų – baronkų balius. Tai – po naujų narių priėmimo rengiama šventė, skirta jų susipažinimui su ansambliu. Renginio metu pristatoma ansamblio istorija, tradicijos, supažindinama su ansamblio taryba ir jos veikla. Naujieji nariai prisistato ansambliečiams sukurdami vėliavą ir pasirodymą, o vakarą vainikuoja įvairūs komandiniai žaidimai. Taip pat minima vyrų diena – ansamblio merginų ruošiama šventė vaikinams. Vyrų diena – tai kiekvienais metais vis kitokia tematika besiremiantis renginys, kupinas linksmų ir išradingų merginų pasirodymų. Taip pat organizuojame Kalėdinį vakarą – tai šventinis renginys, kurio metu studentai vieni kitiems pristato savos kūrybos pasirodymus, keičiasi dovanėlėmis. Minime ir Merginų dieną – kovo mėnesį vaikinai ruošia teminį renginį ansamblio merginoms (renginys analogiškas Vyrų dienai). Pavasarį rengiamos ir ansamblio naujokų krikštynos, kurių metu nauji nariai galutinai „įšventinami“ į ansambliečius. Taip pat organizuojame paskutinę repeticiją – tai sezono pabaigą žymintis renginys, kurio metu vyksta bendra šokėjų, orkestro ir choro grupių repeticija, padėkojama vadovams ir studentams už praėjusį sezoną bei pasveikinami universitetą baigiantys ansambliečiai. Galiausiai, vasarą organizuojama kūrybinė stovykla. Paskutinę rugpjūčio savaitę studentai renkasi į kasmetinę kūrybinę stovyklą, kurioje oficialiai atidaromas naujas ansamblio sezonas. Jos metu aptariamas ateinančių metų planas, svarbiausi įvykiai ir pasirodymai, pradedamos pirmosios repeticijos.


Šiandieniame pasaulyje, kaip bebūtų liūdna, vis labiau ryškėja susvetimėjimas, orientacija į materialinę gerovę, vartotojiškas požiūris. Ar liaudies šokis gali pagelbėti norint jaunam žmogui nepasimesti tarp vertybių?


Liaudies meno ansambliai yra puiki ir, svarbiausia, itin saugi terpė jaunam žmogui augti ir formuotis. Ansamblyje mokomasi, pratinamasi būti bendruomenės dalimi (o juk ne kiekvienam tai lengva, tenka visko patirti), bendradarbiauti siekiant bendro tikslo, rūpintis ir padėti vieni kitiems. Taip pat bendrauti, palaikyti, o kartais ir spręsti konfliktus, kylančias problemas. Čia mes vienas iš kito mokomės, gludiname savo aštrius charakterio kampus. Tai tokio tipo bendruomenė, kurioje kiekvienas narys itin svarbus, kurioje kiekvienas iš narių yra tiesiogiai priklausomas vienas nuo kito – tai ugdo atsakomybės, pareigos jausmą. Šioje bendruomenėje visada bus svarbios giliosios vertybės, o liaudies mene rasime labai daug grožio – čia senosios tradicijos, papročiai ir vertybės atgimsta naujomis formomis ir prabyla jaunų žmonių kūnais. Pamenu kažkieno išsakytą labai gražią mintį, kad žmogus, dainuojantis liaudies dainą, negali būti blogas. Pritarčiau šiai minčiai.


Ko gero, sutiksi, kad yra teigiančių, kad liaudies šokiai – atgyvena. Ką manai tu pati? Ar tai – tik tuščios šnekos? Ar ši šokio rūšis turi ateitį?


Kadaise ir pati taip maniau – dabar tai galiu pavadinti trumparegiškumu ir neišmanymu. Šiandien tikiu, kad galime nešti šią tradiciją labai toli. Manau, kad pasenti gali tik forma, pati išorė – žingsniai, kompoziciniai sprendimai, bet tik ne turinys. Jis visada išliks aktualus. Formą visuomet galima keisti, kurti ir atrasti vis kažką naujo. Kartais, galbūt, klaidingai manoma, kad sceninis liaudies šokis tėra tam šabloniški tikrų tradicinių judesių deriniai, šabloniškos kompozicijos ar brėžiniai, bet iš tiesų, pažvelgus atidžiau ir įsigilinus, galima atrasti gausybę simbolikos, neretai labai gilią kūrinio prasmę, o kartais ne tik senuosius papročius, bet ir laikui nepavaldžias temas, tokias, kaip bendražmogiškosios vertybės ir santykiai. Kol apie šiuos dalykus pasakosime, kol tai pasieks ir domins jaunus žmones, kol jie kurs bendruomenes, kol gyvuos „Dainų šventės“, tol gyvuos ir liaudies menas – tiek autentiškas, tiek sceninis.




Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis