Lietuvoje gyvenantis kolumbietis muzikantas Diego Esteban: „Lietuvoje jaučiuosi kaip namie“

Kolumbiečio kalbų mokytojo bei muzikanto Diego Esteban atvykimo į Lietuvą istorija – įprasta. Kaip ir daugelį užsieniečių, į mūsų šalį jį atvedė meilė. Deja, šiai romantinei istorijai nebuvo lemta tęstis... Ir štai nuo čia vaikino gyvenimo istorija pakrypsta kita linkme.

Nutrūkus santykiams Diego neskubėjo krauti lagaminų ir grįžti į gimtinę. Priešingai – jis taip pamilo mūsų šalį ir čia gyvenančius žmonės, kad nusprendė Lietuvoje pasilikti ilgesniam laikui. Šiandien Diego teigia, kad netikėtai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės jam atvėrė kelius į pilnavertišką gyvenimą mūsų šalyje. Jaunas vaikinas Lietuvoje geba save realizuoti, o kasdien jį skatina judėti pirmyn artimi žmonės, kuriuos jis sutiko atvykęs į mūsų šalį. O svarbiausia, kad gyvenimas čia jį paskatino daugiau kurti... Bet apie viską – nuo pradžių. 


Diego, tavo Tėvynė yra Kolumbija. Papasakok trumpai, kokia buvo tavo vaikystė, kaip tave užaugino šeima? 


Aš užaugau labai mylinčioje ir palaikančioje šeimoje. Nors augdamas gyvenau su mama ir seserimi, nes mano tėvai buvo išsiskyrę, su tėčiu aš visuomet gerai sutardavau ir jis visada palaikė mano sprendimus. Mano šeima yra didelė (kaip ir dauguma šeimų Lotynų Amerikoje) – aš turiu šimtus pusbrolių bei pusseserių. Vis dėlto, mano tikrieji šeimos nariai, su kuriais palaikiau artimiausią kontaktą kuomet augau, buvo mano mama, sesuo ir tėtis. Deja, mano tėtis paliko šį pasaulį prieš 3 metus, prieš pat man nusprendus persikelti gyventi į Lietuvą. O visa mano vaikystė buvo iš tiesų ypatinga – iš tėvų visuomet sulaukdavau padrąsinančių žodžių, jie tikino, kad aš privalau siekti savo svajonių. Augdamas mokiausi kalbų, dalyvaudavau plaukimo varžybose, lankiau muzikos mokyklą, nemažai keliavau. Manau, kad man labai pasisekė, kad turėjau tokią vaikystę. Mūsų šeima niekada nebuvo susidūrusi su socialinėmis, politinėmis ir finansinėmis problemomis, su kuriomis Kolumbija susidūrė 1990–aisiais ir 2000–ųjų pradžioje.



Diego Esteban
Diego Esteban
Ugnės Žilinskės nuotr.



 Augai mylinčioje ir palaikančioje šeimoje, tad kodėl nusprendei išvykti iš Kolumbijos?


 Nepaisant to, kad augau saugioje ir palaikančioje aplinkoje, giliai širdyje jaučiau, kad iš tiesų nepriklausau Kolumbijai. Buvau labai nepatenkintas šalyje vyraujančiu nusikalstamumu, saugumo stoka, poliniais niuansais ir, tiesą pasakius, buvau nusivylęs kai kurių žmonių mentalitetu. Mano svajonė visada buvo palikti šią šalį ir rasti savo tikrus namus, todėl sulaukęs 18 metų pirmą kartą išvykau iš Kolumbijos ir persikėliau į Tiandziną Kinijoje. Ten gyvenau tol, kol baigiau bakalauro studijas, o po to nusprendžiau iškeliauti svetur. Per savo gyvenimą spėjau pagyventi ir JAV, ir Prancūzijoje, ir Dramblio Kaulo Krante, ir Honkonge. Na, o į Lietuvą mane atviliojo tuometinė meilė – deja, mūsų keliai po kiek laiko išsiskyrė ir aš likau Lietuvoje gyventi vienas.


Kokie buvo pirmieji tavo metai atvykus į Lietuvą?


 Tiesą pasakius, man prireikė šiek tiek laiko, kol prisitaikiau prie gyvenimo Lietuvoje. Pirmaisiais gyvenimo čia metais pabaigiau Tarptautinės komunikacijos magistrantūros mokslus Vilniaus universitete. Vėliau įsidarbinau Amerikos tarptautinėje mokykloje kalbų mokytoju. Kadangi daugiausia darbe teko bendrauti su užsieniečiais, gyvenau savotiškame socialiniame burbule, todėl man prireikė laiko, kol suvokiau, ką iš tiesų reiškia būti užsieniečiu Lietuvoje. Nors šioje šalyje man prireikė laiko, kad suburčiau savų žmonių ratą ir užmegzčiau ilgalaikes draugystes, laimei, galiausiai atradau tikrai ypatingų žmonių, kurie man padėjo Lietuvoje pasijusti kaip namie. 



Diego Esteban
Diego Esteban
Ugnės Žilinskės nuotr.



Minėjai, kad esi kalbų mokytojas Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje. Ar visuomet buvai gabus kalboms? 


Tiesa, visuomet buvau imlus kalbomis. Kartais, net, sakyčiau, apsėstas jų (šypsosi). Kuomet pirmą kartą pradėjau mokytis kinų kalbos, taip šią kalbą įsimylėjau, kad valandų valandas praleisdavau namuose mokydamasis jos. Mane taip sudomino kinų kalba, kad lankydavau 6 valandas trunkančias pamokas, o vėliau dar papildomai mokydavausi namuose. Tiesa, tuo metu gyvenau Kinijoje, todėl kalbą buvo lengviau išmokti kiekvieną dieną ją girdint. Be to, kalbas visuomet regėjau kaip įrankį norint pažinti įvairių tautybių žmones ir laisvai judėti po pasaulį. Žinoma, tokia meilė kalboms buvo susijusi ir su mano troškimu palikti Kolumbiją. Supratau, kad kalbos yra tarsi tiltas, kuriuo perėjęs galėsiu pasinaudoti užsienyje teikiamomis galimybėmis. Iš tiesų, net pat pirmasis mano darbas užsienyje buvo kinų ir ispanų kalbų mokymas tarptautinėje mokykloje Dramblio Kaulo Krante, Afrikoje. Na, o šiuo metu aš jaučiuose save tinkamai realizavęs profesinėje srityje – man labai patinka dirbti Vilniaus Amerikos tarptautinėje mokykloje. Šioje įstaigoje jaučiuose vertinamas ne tik kaip profesionalas, bet taip pat ir kaip asmenybė. Be to, mano kolegos labai palaiko mano muzikinę veiklą.


Mėgsti groti muzikiniu smuiku ir net esi pristatęs keletą muzikinių kūrinių. Ar tai - hobis, o gal vienas iš pragyvenimo šaltinių? 


Aš nelaikau savęs profesionaliu muzikantu. Smuikas man yra džiaugsmo ir meilės šaltinis, aistros išraiška. Man pasisekė, kad praėjusiais metais sutikau lietuvių prodiuserį Vitalijų R. Saxtone, iš kurio nuo pat susipažinimo pradžios jaučiau didžiulį palaikymą įgyvendinant savo svajones. Pradėjau dirbti su juo ir man pavyko išleisti kelias dainas, kurios parodo pasauliui, koks aš esu kaip atlikėjas ir koks esu kaip žmogus. Šiuo metu mes kartu su minėtu prodiuseriu dirbame ties muzika ir planuojame įvairius projektus ateityje. Aš vertinu šiltą mano kūrybos sutikimą Lietuvoje, bet nemanau, kad kada nors pasirinkčiau muziką, kaip pagrindinį pajamų šaltinį. Mano požiūris į muziką ir gyvenimą apskritai yra „sekti širdimi“ ir nepasiduoti kritikai ar negatyviems žmonių komentarams. Tai reiškia, kad aš, iš esmės, darau tik tai, ką noriu, kaip noriu, kur noriu ir kada noriu. Tai, žinoma, kartais riboja mano galimybes sudalyvauti kokiame nors koncerte, tačiau padeda išlaikyti mano tikrą meilę muzikai. Be abejonės, muzika man leido susirasti daugiau draugų ir artimiau susipažinti su Lietuva. Dauguma mano vietinių draugų ir pažįstamų yra susiję su muzikiniu pasauliu ir šis ratas vis plečiasi. 


Kalbama, kad kolumbiečiai – šilti žmonės, o lietuviai laikomi santūresniais. Ar pastebi kokių nors reikšmingų kultūrinių skirtumų tarp lietuvių ir kolumbiečių? 


Manau, kad atotrūkis tarp kolumbiečių ir lietuvių yra gana didelis. Mes, kolumbiečiai, esame labai emocionalūs žmonės, mėgstame daug šypsotis, lengvai atsiveriame ir esame linkę pasitikėti žmonėmis. Lietuviai, kaip minėjote, yra kur kas santūresni ir jiems reikia daugiau laiko atsiverti. Vis dėlto čia, Lietuvoje, aš sutikau tiek daug nuostabių žmonių, kad galiu drąsiai teigti – įdėtos pastangos pažinti čia gyvenančiuosius atsiperka. Kai tik lietuviai atsiveria, jie parodo savo gerąsias savybes: rūpestingumą, patikimumą, tarpusavio palaikymą. Žmonių kultūriniai skirtumai tik įrodo, kad nors ir visi esame skirtingi, giliai širdyje vertiname nuoširdų bei atvirą bendravimą. 



Diego Esteban
Diego Esteban
Ugnės Žilinskės nuotr.



Ar gyvenant Lietuvoje būna akimirkų, kai pasijauti užsieniečiu? 


Tai įdomus klausimas. Iš tiesų, šiandien jaučiuosi taip, tarsi sugebėjau Lietuvą padaryti savo namais. Turiu vieną savo „šeimą“ iš mokyklos, kurioje mokau, kitą „šeimą“ – iš muzikos pasaulio, na, o dar kita ,,šeima“ laikau kartu lankančius bokso treniruotes viename sporto centre, į kurį keliauju beveik kasdien. Manau, kad mane užsieniečiu verčia pasijusti tik du dalykai. Pirmiausia, mane kiek varžo kalbos barjeras, nes turiu mažai laiko ir galimybių praktikuoti lietuvių kalbą. Nors galiu suprasti kas man sakoma, dažniausiai nesugebu užmegzti pokalbio. Kitas dalykas – popierizmas ir biurokratija. Užsieniečiai, nusprendę apsigyventi Lietuvoje, turi įveikti nemažai iššūkių, kad galėtų čia dirbti ir gyventi. Tenka daug bendrauti su bankų ir kitų institucijų atstovais, o tai – vargina.


Šiuo metu gyveni Lietuvos sostinėje Vilniuje. Kas tau labiausiai patinka šiame mieste?


 Man įvairiuose pasaulio miestuose gali patikti daug dalykų, bet viskas priklauso nuo vieno – miesto dydžio. Kadangi esu gyvenęs kur kas didesniuose miestuose, visuomet juose susidurdavau su problema, kad norint pasiekti reikiamą tašką, tenka sugaišti išties nemažai brangaus laiko. Vilniuje ir aplink jį yra daugybė nuostabių parkų, miškų, ežerų, taip pat mieste yra puikių restoranų, kultūrinių vietų, muziejų. O geriausia yra tai, kad visa tai yra labai lengvai pasiekiama! Nereikia važiuoti šimtus kilometrų nuo vienos miesto vietos iki kitos. Aš pats nemažai važinėjuosi po miestą ir mane džiugina tai, kad vos po kelių minučių galiu būti ten, kur reikia. Taip pat man patinka tai, kad kartais vaikštinėdamas po Vilniaus gatves galiu sutikti kokį nors pažįstamą – tai man leidžia šiame mieste pasijusti jaukiau. Na, ir, be abejonės, labai vertinu čia tvyrantį saugumo jausmą. Kaip žmogus, atvykęs iš šalies, kurioje nusikalstamumo lygis yra didelis, galiu teigti, kad čia, Lietuvoje, jaučiuosi saugus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis