Jaunosios kartos menininkė Monika Plentauskaitė: „Bręstančiam žmogui labai svarbu suteikti galimybes kurti bei suprasti, ko jis nori iš gyvenimo“

Ant savo kambario sienų tapiusi maža mergaitė šiandien savo kūrybą demonstruoja ne tik pliušiniams žaislams, bet ir kur kas platesnei auditorijai. Jaunosios kartos menininkė Monika Plentauskaitė įsitikinusi – vaikystėje ir paauglystėje leistas pasireikšti kūrybingumas padėjo jai ugdant talentą.

Šiandien Monikos gabumus įvertina profesionalai – mergina „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse pelnė pirmąją vietą, jos meno kūrinių jau yra įsigiję Lietuvos ir užsienio kolekcionieriai, o nuo rugsėjo duris atverti ketina Monikos dailės studija „Lukiškių kalėjime 2.0“. Apie meno pasaulį jaunos kūrėjos akimis pasakoja Monika.


Ar tave visuomet supo menas? Kaip pasirinkai šį gyvenimo kelią?


Konkretaus momento, kuomet pradėjau „draugauti“ su menu jau nepamenu. Žinau tik tiek, kad vaikystėje daug piešdavau ir tėvai leisdavo man tai daryti net ant kambario sienų! Dabar manau, kad tuo metu suteikta laisvė saviraiškai padėjo augti mano kūrybingumui, kuris lydi ir šiandien. Tikiu, kad augančiam, bręstančiam žmogui labai svarbu suteikti priemones ir galimybes kurti bei suprasti, ko jis nori iš gyvenimo. Esu be galo dėkinga savo tėvams už jų supratingumą. Na, o kiek vėliau, jau paauglystės tarpsnyje, mano gyvenime atsirado dailės būreliai, vėliau pradėjau lankyti Kauno dailės gimnaziją. Pamažu pradėjau vis labiau įsitraukti į meno pasaulį, daugiau tapyti. Šiandien galiu teigti, kad iki to, kas šiandien esu, ėjau niekur neskubėdama, palengva, mažais žingsneliais svajonių link.



Monika Plentauskaitė
Monika Plentauskaitė
Asm. albumo nuotr.



Ar augdama žinojai, kad ateityje nori būti dailininke? Ar svarstei ir apie kitas savirealizacijos formas?


Ko gero visuomet įtariau, kad save realizuosiu būtent meno srityje. Pakankamai anksti suvokiau savo identitetą ir kryptį, kuria noriu žengti, tačiau tikslios vizijos, kuo noriu būti užaugusi, niekuomet neturėjau. Mane domino daugybė sferų, ne tik dailė ir tapyba. Domėjausi architektūra, interjero dizainu, istorija, geografija, literatūra... Vis dėlto, nusprendžiau apsistoti ties daile: lankiau specializuotus būrelius, dailės gimnaziją, o vėliau įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Šiandien manau, kad mes galime būti tuo, kuo norime būti, o savo tapatybę suvokiu kaip performatyvų veiksmą, nulemtą norų, motyvacijos, pomėgių ar aplinkybių.


Kas yra tavo įkvėpimo šaltinis? Kuo žaviesi, kokia aplinka tave sužadina?


Mane įkvėpti gali netikėčiausi dalykai. Niekada nežinau, kas taps mano įkvėpimo šaltiniu, todėl man labai svarbu nuolat ieškoti, „nepaleisti“ smalsumo. Tai gali būti kelionės, apleista sodyba, nuomojamas butas Stoties rajone ar buvęs kalėjimas. Pavyzdžiui, visai neseniai įkūriau savo dailės studiją „Lukiškių kalėjime 2.0“. Tai yra nauja Lukiškių kalėjimo „versija“, kurioje šiuo metu galima išvysti daug kūrybingų žmonių, toje vietoje yra rengiamos ekskursijos, parodos bei muzikiniai pasirodymai. Čia yra įsikūrusi didžiausia Lietuvoje meno bendruomenė po vienu stogu – tai yra kažkas naujo, nepatirto ir dar neregėto ne tik man pačiai, bet ir visam Vilniaus miestui. Ko gero, būtent noras keisti ar keistis labiausiai ir įkvepia mane. Mane traukia kontraversiškos vietovės bei noras jas pripildyti savasties.



Monika Plentauskaitė
Monika Plentauskaitė
Asm. albumo nuotr.



Ar jautiesi apdovanota talentu? O gal gebėjimas kurti, tapyti – ne talentas, o įgūdžių išsiugdymas?


Tai yra sunkus klausimas, nes sunku pačiai save vertinti. Aš tikiu, kad kiekvienas iš mūsų esame apdovanotas kokiu nors talentu, bet jį atrasti nėra taip jau paprasta. Labai daug kas priklauso nuo aplinkybių, susiklosčiusių vaikystėje ar paauglystėje. Taip pat labai svarbus yra įsipareigojimas talentui, nepaleidimas jo vėjais iškilus pirmam išbandymui. Būtina atminti, kad jokia sėkmė neaplanko per dieną, o norint kažko pasiekti, teks susidurti su įvairias iššūkiais. Talentas be kantrybės, atkaklumo ir nuoširdaus darbo – neįsigali...


Nors esi jauna, tačiau jau apdovanota nemažai svarbių apdovanojimų. Tavo kūrinių jau yra įsigiję Lietuvos ir užsienio kolekcionieriai bei „MO“ modernaus meno muziejus. Ką tau pačiai reiškia tavo darbų įvertinimas?


Įvertinimai, vienareikšmiškai, paskatina judėti pirmyn. Tai – tarsi įrodymas, kad esi savose vėžėse. Žinoma, egzistuoja ir pavojai, kurie gali slėptis po gautais įvertinimais. Kalbu apie kartelės užkėlimą per aukštai ir negalėjimą paimti teptuko į rankas ar baltos drobės baimę – baimę suklysti... Kaip bebūtų, labai svarbu suprasti, kad iššūkių, sunkumų ar klaidų savame kelyje neišvengia niekas. Kai tai supranti, reikia tiesiog neleisti sau permąstyti dalykų, kurių nėra bei toliau ramiai dirbti.



Monika Plentauskaitė
Monika Plentauskaitė
Asm. albumo nuotr.



Vis dar gaji stereotipinė nuomonė, kad menininkų gyvenimas sunkus, jie dažnai skursta... Kaip manai, ar ši nuostata neatbaido jaunų žmonių žengti meno keliu ir vietoje to pasirinkti finansinį stabilumą užtikrinančias profesijas?


Šis stereotipas atsirado ne iš niekur. Dailės istorijoje gausu pavyzdžių, kuomet menininkai laukia pripažinimo ir jo vis nesulaukia arba yra labai talentingi, tačiau gyvena skurdžiai, o žmonių yra įvertinami tik po mirties. Būti menininku, visgi, yra išbandymas. Kiti vadina tai savanoryste kultūrai. Aš, vis dėlto, tikiu, kad menininkai neturėtų skursti, o finansinis menininko stabilumas priklauso tik nuo paties jo atkaklumo ir ryžto. Kita vertus, galima susirasti papildomą darbą ir vis tiek būti menininku.


Kokią jaunąją menininkų kartą pati regi? Kuo ji skiriasi nuo senosios menininkų kartos?


Kartų skirtumus apibrėžti sunku. Ko gero, tai tiksliausiai daro profesionalai – menotyrininkai. Na, o savąją kartą aš regiu kaip drąsią, atvirą ir nebijančią socialinių, politinių ar kultūrinių temų savo kūryboje. Taip pat – labai rimtai žiūrinčią į savo specialybę ir tai džiugina.



Monika Plentauskaitė
Monika Plentauskaitė
Asm. albumo nuotr.



Kokios yra tavo netolimos ateities vizijos?


Artimiausia ateities vizija yra susijusi su mano dailės studija „Lukiškių kalėjime 2.0“. Jau visai netrukus čia pakviesiu mokytis dailės visus norinčius: ir pradedančiuosius, ir jau pažengusius tapytojus bei piešėjus. Šiuo metu vyksta statybos darbai, tačiau tikiuosi, kad jie ilgai neužtruks ir nuo rugsėjo pirmosios ši mano nedidelė mokykla atvers duris.


Gal galėtum duoti trumpą, padrąsinantį patarimą jaunam žmogui, kuris jaučia polinkį kurti, tapyti, tačiau nedrįsta įgyvendinti savo svajonių arba joms nepritaria artimieji?


Neabejoti savimi ir savo ateities vizija net jei artimieji skatina imtis „rimtesnės“ specialybės. Tik tu pats gali nuspręsti ir žinoti, kas yra artima širdžiai ir įdomu!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis