Aušros ir Martyno Šalkauskų istorija: gyvenimo džiaugsmas, atrastas vienkiemyje

Prasidėjus naujiems mokslo metams, kasmet didžiųjų Lietuvos miestų gatves užplūsta studentų šurmulys. Dažnai kituose, mažesniuose miestuose ar miesteliuose gyvenantys studentai bando prisijaukinti didmiesčius ir įsilieti į spartų gyvenimo ritmą. Į sostinę kadaise atvyko ir Aušra bei Martynas, kurie nusprendė Vilniaus universitete studijuoti programų sistemų bakalaurą. Tapę pora, Aušra ir Martynas suprato, kad juos vienija bendri interesai ir tikslai, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nesusiję su triukšmingomis Vilniaus miesto gatvėmis.

Jau kelerius metus Aušra ir Martynas Šalkauskai gyvena jaukiame Viburių kaimo vienkiemyje, kuriame ne tik džiaugiasi gamtos teikiamais privalumais, bet ir užsiima širdžiai mielomis veiklomis. Martyno pašaukimas – kalvystė, o Aušra laimę atranda talkindama vyrui bei fotografuodama. Lėtu gyvenimo tempu besimėgaujanti pora džiugesį atranda paprastuose dalykuose: pražystančioje gamtoje, gražiausiai melodijai prilygstančiame paukščių čiulbėjime ar netikėtuose svečiuose – pavyzdžiui, į sodybą užklystančioje lapiukų šeimoje.


Trumpai papasakokite, kokiais tikslais atsidūrėte Vilniuje? Ką veikėte didmiestyje?


Aušra: Dvyliktoje klasėje teko svarstyti, ką norėčiau studijuoti ir ką toliau veikti gyvenime. Kadangi mokymosi ir egzaminų rezultatai buvo geri, turėjau platų pasirinkimų spektrą. Vis dėlto, renkantis specialybę labiau vadovavausi racionaliu protu ir pasirinkau tai, kas tuo metu buvo (tiesą sakant, vis dar yra) perspektyvi specialybė – programų sistemos. Studijų programą pasirinkau Vilniaus universitete. Taip ir atsidūriau sostinėje. Iš tiesų, kai esi jaunas, labai sunku suprasti, ką norėtum veikti toliau... Jei dabar turėčiau galimybę atsukti laiką atgal, ko gero, rinkčiausi visai kitą specialybę, bet studijų laikotarpis vis tiek būtų prabėgęs Vilniuje.


Martynas: Mano istorija panaši į Aušros. Keturis metus Vilniuje praleidau studijuodamas. Rinkausi iš daugelio specialybių, bet galiausiai pasirinkau programų sistemų studijas Vilniaus universitete, kur ir susipažinome su Aušra.


Koks buvo Jūsų gyvenimas Vilniuje? Kokius gyvenimo sostinėje pliusus ir minusus įvardintumėte?


Aušra: Mano manymu, žmogui reikia pabandyti pagyventi ir mieste, ir kaime. Tik tuomet galėsi palyginti, susidėlioti pliusus ir minusus bei nuspręsti, kur tau iš tiesų labiau patinka. Man gyvenimas Vilniuje nebuvo blogas. Pats miestas tikrai gražus, jame yra ką veikti, yra kur nueiti susitikti su draugais, gali nukeliauti į kokį nors renginį. Vis dėlto, ir gyvendamas kaime gali nuveikti tuos pačius dalykus. Šiais laikais, turint transporto priemonę, kilometrai nieko nereiškia, o kartais tuo, ką gali pasiekti ranka, mažiau ir naudojiesi. Na, o patys didžiausi minusai gyvenant didmiestyje, kuriuos galime įvardinti, yra kamščiai, nesibaigiantis šurmulys ir erdvės stoka. Iš pradžių gyvenome bendrabutyje, vėliau – bute ir šios erdvės mums buvo per mažos, jautėmės suvaržyti tiek keturių sienų, tiek ir šalia gyvenančių kaimynų.


Martynas: Pažįstų daug žmonių, kurie gyvena mieste, bet jiems siūlomos pramogos ar kultūriniai renginiai visiškai neįdomūs. Tai reiškia, kad visai nesvarbu, kur tu gyveni, o svarbu, koks žmogus esi. 



Aušra ir Martynas Šalkauskai
Aušra ir Martynas Šalkauskai
Asm. herojų albumo nuotr.


 

Kas paskatino jus išvykti gyventi į vienkiemį?


Aušra: Abu esame kilę iš nedidelių gyvenviečių, tad miestas niekada per daug nežavėjo. Paskutinį studijų pusmetį svarstėme, kas mūsų laukia baigus mokslus ir dėliojome pliusus bei minusus spręsdami, kur toliau įsikurti. Galiausiai sutarėme, kad mūsų vieta tikrai ne didmiestyje. Grįžome pas savo tėvus, dėliojomės planus, vėliau atšokome vestuves mūsų sodyboje ir čia pat įsikūrėme.


Martynas: Be to, studijų metais supratau, kad savo ateitį norėčiau sieti su kalvyste, o ja mieste užsiimti būtų sunkiai įmanoma. 


Koks pojūtis jus užplūdo, kuomet persikėlėte gyventi į atokesnę vietą, ar jautėtės laimingesni, labiau ,,savose rogėse“?


Aušra: Tikrai taip! Tam tikra prasme, čia yra tikra ramybės oazė.


Martynas: Mieste neturi pasirinkimo – gyvenimo tempas žaibiškas ir turi prisitaikyti prie jo. O man patinka, kai jautiesi laisvas. Didmiestyje reikia tiek daug energijos skirti tam, kad išgyventum, jei, pavyzdžiui, neturi nuosavo būsto...


Ką šiuo metu veikiate, kuo užsiimate?


Martynas: Pagrindinis mano užsiėmimas, hobis ir darbas, – meninė kalvystė. Nuo vaikystės turėjau polinkį į menus: piešiau, muzikavau, šiek tiek darbavausi su medžiu. Studijų metu nebuvo galimybės kūrybiškai reikštis, ir, galbūt, būtent todėl paskutiniais metais, naršant internete, akį patraukė metalo plastikos sfera. Pradėjau tuo labiau domėtis, ieškoti ir skaityti daugiau informacijos. Daugybę valandų praleidau internete žiūrėdamas kalvystės vaizdo įrašus – taip ir išmokau darbo su metalu subtilybių. Vėliau pats pabandžiau stoti prie žaizdro ir priekalo. Prireikė ne vienerių metų, kol išdrįsau pradėti priimti užsakymus. Turi išmanyti daug dalykų tam, kad būtum sėkmingas. 


Aušra: Kalvystė yra tapusi pagrindine mūsų šeimos veikla, tad ir man tenka nueiti į kalvę ir pagelbėti kaitinant geležį žaizdre ar palaikyti ką nors, kad būtų patogiau kalti. Bet didžiausia mano aistra yra fotografija, tad labai džiaugiuosi tuo, kad kalvystėje ji taip pat yra svarbi, nes kiekvieną dirbinį tenka įamžinti nuotraukose ir bandyti jomis perteikti realybėje matomą grožį. Fotografija yra ta veikla, kuria aš mėgaujuosi. Ypač kelionių metu – atostogos be fotoaparato man nėra atostogos. Smagiausia, kad grįžus namo kelionę galima išgyventi dar kartą – redaguojant nuotraukas. Be to, gyvenant kaime tenka nemažai tvarkytis buityje.



Aušros fotografijos darbai
Aušros fotografijos darbai
Aušros Šalkauskienės nuotr.



Daugelis žmonių trokšta ramybės, svarsto apie gyvenimą atokesnėje vietovėje, tačiau juos gąsdina tai, kad jie neras darbo, bus sunku išsiversti... Galbūt tai tik sklandantis mitas?


Aušra: Dėl koronaviruso Lietuvoje paskelbtas karantinas puikiai parodė, kad dalį darbų galima dirbti ir nuotoliniu būdu. Jei ilgą laiką kirba mintis išvykti ieškoti ramybės, manau, kad verta pamėginti. Žinoma, nereikėtų nerti stačia galva ir kardinaliai keisti gyvenimo ritmą. Svarbu įvertinti savo galimybes bei poreikius, bet labai norint – viskas įmanoma. 


Martynas: Viskas priklauso nuo žmogaus poreikių. Kiekvienas pasirenka tai, kas jam teikia daugiau laimės – ar didesnis atlyginimas, naujas automobilis, ar rami aplinka, kurioje jis nori gyventi.  


Gyvendami vienkiemyje būnate arčiau gamtos. Papasakokite, apie savo ryšį su gamta: galbūt auginate gyvūnų, gyvulių? Gyvenate netoli miško ar ežero, pas jus atklysta kokie nors miško gyventojai?


Aušra: Mūsų sodyba yra netoli miško, tad tikrai kartais sulaukiame mielų svečių iš gyvūnijos pasaulio (šypsosi). Pirmąją šių metų dieną mus aplankė pats netikėčiausias svečias – tai žvirblinė pelėda, kuri yra labai reta Lietuvoje ir yra įtraukta į Raudonąją knygą. Kiti užklystantys gyvūnai mums jau nebėra tokia retenybė, bet džiugesį kaskart išvydus kelia stirnos, kiškiai, įvairiausi paukščiai. Kadangi sodyboje yra daug inkilėlių, pavasario metu kieme nenutyla paukščių giesmės. Tuomet gera sėdėti lauke skaitant kokią nors knygą ir mėgautis tokia fonine „muzika“. Retas pasivaikščiojimas miško pašonėje baigiasi nesutikus laukinių gyvūnų. Vieną vasarą teko stebėti, kaip auga lapiukų šeima. Gamta mums abiems su Martynu yra neaprėpiamas ir neišsenkantis visa ko šaltinis. Iš jos ir semiamės įkvėpimo. Tik žmonės per nuolatinį lėkimą nepastebi, kokia gamta yra dinamiška ir stebuklinga. Retai mokama džiaugtis mažais dalykais. O gaila, nes viskas susideda iš smulkmenų. Seniau žmonės būdavo arčiau gamtos, o šiuo metu retas kuris įsiklauso į tai, ką nori papasakoti gamta.


Ar išvykę iš Vilniaus sugebėjote išsaugoti ryšius su žmonėmis, su kuriais bendravote? Ar jūsų draugų, pažįstamų ratas nesumažėjo?


Aušra: Natūralu, kad skirtingais gyvenimo tarpsniais mus supa skirtingi asmenys ir jų skaičius kinta. Tad ir išvykus iš Vilniaus dalis draugų su laiku „nubyrėjo“, bet nemanau, kad dėl to būtų galima kaltinti atstumą. Turime studijų laikų draugų, su kuriais ir dabar susitinkame, palaikome ryšius. Visuomet jų laukiame svečiuose, o jiems labai smagu būna pabėgti nuo miesto šurmulio ir apsilankyti čia, pas mus, kur tvyro ramybė. Be to, šiais laikais nėra sudėtinga palaikyti ryšius technologijų dėka. Ypač šiuo metu, kai karantino laikotarpiu visi yra priversti bendrauti virtualiai, nepriklausomai nuo to, ar gyvena tame pačiame mieste, ar kituose miestuose ir šalyse.


Martynas: Iš tiesų, vasaros metu, savaitgaliais, čia netrūksta žmonių – tiek draugai, tiek artimieji susirenka pavakaroti prie laužo, nueiti į pirtį, pažaisti tinklinio ar pagelbėti talkoje.



Martynas ir Aušra Šalkauskai
Martynas ir Aušra Šalkauskai
Organizatorių archyvas



Ar gyvenant vienkiemyje nėra sunku atlikti būtinus kasdieninius reikalus (nuvažiuoti į parduotuvę, banką, ligoninę ar pan.)? 


Martynas: Studijų metais troleibusu iki universiteto važiuodavome apie valandą, o dabar iki miesto automobiliu nuvažiuojame per 15 minučių. Vis dėlto, važiavimas į miestą kelia nerimą ir išvargina, tad be reikalo stengiamės ten nesilankyti.


Aušra: Tikra tiesa, gyvename netoli miesto. Be to, netoli yra ir autobusų stotelė, tad prireikus galima pasinaudoti ir viešuoju transportu. O pirkinių ir reikalų sąrašą daromės savaitės eigoje, tad nuvažiavus į miestą labai operatyviai ir greitai susitvarkome visus reikalus.


Ar niekada nesigailėjote palikę didmiestį?


Martynas: Niekada nesigailėjome, kad atsikėlėme čia. Kaimas žmogui yra labiau prigimtinis dalykas nei miestas. O jei prireikia – keliolika minučių automobiliu ir jau esame mieste. 


Aušra: Karantinas tik dar labiau sustiprino pojūtį, kad esame savo vietoje. Turbūt dabar savas kiemas, galimybė kasdien laisvai ir ramiai pabūti gamtoje, daugeliui tapo dideliu privalumu. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis