Ekspedicijoje „Misija Sibiras‘18“ dalyvavusi Aistė: visa ekspedicija buvo didelis emocijų katilas

Aistė Eidukaitytė gyvena „barstydama“ save po įvairias vietas. Pasak jos, kuo daugiau savęs atiduodi kitiems žmonėms ir veikloms, tuo daugiau savęs atrandi. Visgi ji save „barsto“ tikslingai. Šiuo metu mergina yra projekto „Misija Sibiras“ vadovė ir tikrai žino, ką daro. Bet ar ji visada buvo tokia užtikrinta?

Kaip ėjai link savo svajonės?


Vilniaus universitete baigiau Kūrybos komunikacijos specialybę, todėl mano darbai būdavo daugiausia susiję su viešinimu. Man visada patiko rašyti, buvo įdomu stebėti, kaip keičiasi socialiniai tinklai, atsiranda naujos tendencijos.


Tačiau ne visada buvau tokia užtikrinta savo vieta po saule. Vos baigusi mokyklą pasirinkau studijuoti genetiką. Kai žmonės išgirsta, kad metus laiko sėdėjau laboratorijose ir skrodžiau varles, dažnai pagalvoja, kad juokauju. Kad ten ne mano vieta, pajutau turbūt trečią studijų dieną, bet dar metus laiko vyliausi, jog tas jausmas praeis, bandžiau save apgaudinėti. Dabar džiaugiuosi, kad turėjau drąsos viską mesti ir antrą kartą bandyti laimę. Tuo metu, ypač gyvenant mažame miestelyje, kur visi viską žino, mesti studijas buvo tam tikra „šeimos tragedija“, todėl džiaugiuosi, kad tėvai davė laisvę spręsti pačiai.


Savanorystė – tavo gyvenimo dalis. Kodėl tau svarbu būtent taip leisti laisvą laiką?


Man nelabai patinka žodis „savanorystė“. Sakyčiau, jog aš tiesiog skirdavau ir tebeskiriu dalį savo laiko veikloms, kurios man neatneša finansinės naudos, bet duoda kur kas daugiau pinigais nepamatuojamų dalykų. Tiesiog darau tai, kas man atrodo įdomu. Galbūt kurią nors dieną suvoksiu, kad noriu savanoriškai tinkuoti namus tam, kad kažko išmokčiau.


Manau, kad mūsų visuomenėje savanorystė vis dar yra suprantama labai vienpusiškai. Daug kas mano, jog savanoriai yra perdėtai altruistiški žmonės, kurie dėl nesuvokiamų priežasčių skiria savo laiką beglobiams šunims ir kartais patys neturi pietų, nes juos atidavė vargstantiems. Taip nėra. Savanorystė, visų pirma, yra investicija į save patį. Mane ši veikla išmokė nesinervinti ten, kur nereikia, suteikė erdvės bandyti ir klysti, atvedė į mano gyvenimą žmones, kurių dalis, tikiuosi, pasiliks visam laikui.



Aistė Eidukaitytė
Aistė Eidukaitytė
Asm. albumas



Koks buvo tavo kelias į „Misija Sibiras“?


„Misija Sibiras“ man visada atrodė vienas „kiečiausių“ projektų Lietuvoje, todėl sunkiai įsivaizdavau, kad galėčiau būti jo dalis (mat esu gana savikritiška). Dirbdama Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje (LiJOT) turėjau bendrų veiklų su šio projekto organizatoriais, mačiau, kaip jie dirba.


Kai man pasiūlė prisidėti ir pagelbėti viešinant „Misiją Sibiras“, kiekvieną feisbuko įrašą tikrindavau po 7 kartus, kad tik jame neliktų klaidų. Taip po truputį užaugau iki komunikacijos koordinatorės, o vėliau – ir viso projekto vadovės pareigų. O pernai pavyko sudalyvauti ekspedicijoje „Misija Sibiras‘18“.


Ką parsivežei iš ekspedicijos Kazachstane?


Tai vienareikšmiškai vienas geriausių man gyvenime nutikusių dalykų. Šią patirtį galima apibūdinti įvairiai: savo ribų išbandymas, Lietuvos istorijos išsaugojimas, suvokimas, kad gali kurti ateitį tik žinodamas, kas vyko praeityje. Iš ekspedicijos grįžau su labai aiškia mintimi: nesvarbu, ką gyvenime darai, turi savęs į veiklą įdėti tiek, kiek nori, kad tau grįžtų atgal.


Lygiai taip yra su mūsų Lietuva. Ji mums jau padovanojo laisvę kurti fantastiškus dalykus ir nebijoti, kad bet kurią akimirką kažkas įsodins į traukinį ir pasiųs Sibiro kryptimi. Dabar atėjo mūsų laikas įrodyti, kad mokame su ta laisve elgtis, mokame ją panaudoti. Po ekspedicijos norisi kiekvienoje veikloje surasti prasmę, atsakyti sau į klausimą: „Kodėl aš tai darau? Ar tai augina mūsų tautą?“ Dar vienas dalykas – ekspedicijoje atradau nuostabius žmones – jie iki tol buvo absoliučiai nepažįstami, o per 11 dienų tapom neišskiriama šeima.


Kokia akimirka giliausiai įstrigo tavo atmintyje?


Visa ekspedicija buvo didelis emocijų katilas – vieną minutę stovi tarp lietuvių kapų ir verki net pasikūkčiodamas, nes tiesiog per sunku visa tai išgyventi, kitą minutę juokiesi iš visiškos nesąmonės, nes esi pervargęs tiek fiziškai, tiek emociškai.


Visgi, turbūt įsimintiniausios akimirkos, kai vidury tuščių laukų pastatėme lietuvišką kryžių tiems, kurie negrįžo namo. Kapinėse rasdavome antkapius su lietuviškais vardais, gimimo datomis, bet... tūkstančiai žmonių yra palaidoti be jokio vardo. Tas paprastas medinis kryžius ir keliolika minučių vidury nieko dainuojant lietuviškas dainas, atrodo, suteikia visiems tiems žmonėms vardus, sugrąžina juos į istoriją.


Labiausiai įsiminė net ne pats kryžius ar vietovė, o komandos emocijos: mačiau, kad vieni šypsosi su pasididžiavimu, kiti keliolika minučių negali ištarti nė žodžio, kiti tiesiog atsirėmę į kryžių niūniuoja kažką ar tvirčiau suspaudžia tavo ranką. Tos emocijos turbūt nei užrašyti, nei perteikti neįmanoma – ji tiesiog nuolatos gyvena.



Aistė Eidukaitytė išvyksta į ekspediciją
Aistė Eidukaitytė išvyksta į ekspediciją
Asm. albumas



Ekspedicijos metu buvai sunegalavusi?


Antrą ekspedicijos dieną nualpau ir prasiskėliau smakrą, jį teko siūti ligoninėje. Dabar juokiuosi, kad čia vienintelis randas, kuris tikrai neužgis iki vestuvių, bet primins „Misija Sibiras“ visą gyvenimą. Po šios situacijos supratau du dalykus: kaip svarbu nenaudoti energijos nereikalingai panikai ir kartais priimti kitų pagalbą. Net pati stebiuosi, kaip ramiai į viską reagavau: parašiau žinutę į Lietuvą, kad mažiau jaudintųsi artimieji, suvalgiau daug cukraus, nes taip liepė komandos medikė, ir po kelių valandų su pleistru jau tvarkiau lietuvių kapus. Galėjau rautis plaukus ir nervintis, kaip štai, ekspedicijai net neįpusėjus, jau prisidariau bėdos, bet tai nieko nebūtų pakeitę. Gyvenime nutinka dalykai, kurių nesuplanuosi ir nepakeisi. Ramiai atsisėdi, kelias minutes pasvarstai ir toliau darai tai, ką reikia daryti.



Aistė Eidukaitytė ekspedicijos metu
Aistė Eidukaitytė ekspedicijos metu
Asm. albumas



Kuo ekspedicija „Misija Sibiras‘ 19“ skirsis nuo kitų?


Kiekviena „Misija Sibiras“ yra unikali – dviejų vienodų nebūna ir niekada nebus, nes ekspediciją ir visą projektą kuria žmonės, o ne taisyklės. Šiemet sieksime surasti dar daugiau atskirų lietuvių istorijų, susijusių su tremtimi ir kalinimais, stengsimės parsivežti kuo daugiau kokybiškos medžiagos, kad galėtume sukurti dar įdomesnį dokumentinį filmą, pristatyti parodą, pateikti tremties istoriją naujais būdais mokyklose. Projektas turi augti ir keistis kiekvieną dieną, nes tik taip išlaikysime susidomėjimą istorija ir įkvėpsime jaunus žmones.



Aistė Eidukaitytė su bendražygiais ekspedicijos metu
Aistė Eidukaitytė su bendražygiais ekspedicijos metu
Asm. albumas



Kaip tave augina tavo šitos pareigos, ar atrandi laiko kitoms veikloms?


Vadovauti tokiam projektui yra didžiulė atsakomybė ir milžiniškas džiaugsmas. Kasdien mokausi naujų dalykų, atrandu nerealių žmonių, imu labiau pasitikėti savimi. Dirbant „Misija Sibiras“ vieną akimirką tu gali spausti ranką Lietuvos Respublikos Prezidentei, o kitą jau krauti kirvius ir pjūklus į automobilį ruošiantis bandomajam žygiui. Bet tuo šis projektas ir yra žavus. Nėra nė vienos tokios pačios dienos, kaip ir nėra būdo teisingai organizuoti „Misija Sibiras“. Kartu su daugybe žmonių mes kuriame šį projektą taip, kaip mums atrodo reikalinga, taip, kad jaunam žmogui tai būtų geriausias istorijos vadovėlis, o pilietiškumas įgautų priimtiną ir šiuolaikišką formą.


Šiuo metu ši veikla yra mano gyvenimas, tad neskirstau savo laiko į darbo ir ne darbo valandas – kartais mintis, ką dar reikėtų padaryti, kyla vidury nakties kokiame nors vakarėlyje. Aišku, kaip ir daugeliui žmonių, man norisi įvairių veiklų: rasti laiko draugams, gerai knygai, filmui, kelionėms.



Aistė Eidukaitytė
Aistė Eidukaitytė
Asm. albumas



Viena iš mano didžiausių meilių yra Lietuvos miškai. Anksčiau juokaudavau, kad mano tikslas yra aplankyti kiekvieną Lietuvos mišką, o visai neseniai nuotraukas pradėjau kelti į instagramo paskyrą @lithuanianforestories. Tokiu būdu aš tiesiog noriu žmones paskatinti pasidžiaugti vienu gražiausių Lietuvos turtų, kuris labai gerai išvalo galvą nuo chaoso ir pripildo ją teisingų minčių.


Kartais man atrodo, jog geri dalykai mane tiesiog suranda, tad tikiuosi, kad taip bus ir toliau. Kol kas dar daug ką noriu nuveikti projekte „Misija Sibiras“, o kas bus po to – pažiūrėsim. Viena, ką tikrai žinau: kad ir kokioje veikloje atsidursiu, stengsiuosi iš jos gauti tiek, kiek įmanoma.



Aistė Eidukaitytė
Aistė Eidukaitytė
Asm. albumas



5 Aistės patarimai merginai, kuri nedrįsta žengti savo svajonės link!


* Pirmiausia neleisk, kad tavo baimė būtų didesnė už norą kažką pasiekti. Bijoti yra normalu, bet gyvenimas yra kupinas netikėtumų. Gal svajonių darbovietė kaip tik ten tavęs laukia.


* Ko nors nežinoti ar nemokėti yra normalu, todėl visada klausk, prašyk pagalbos, nes tik taip užaugsi!


* Niekada nesilygiuok į kitus – nei tuos, kurie priekyje tavęs, nei tuos, kurie gale. Tu esi tu ir vienintelis tikslas, kurio gali siekti, tai būti savo pačios geriausia versija kiekvieną naują dieną.


* Nelauk. Padaryk nors vieną žingsnį dėl savo tikslo dabar, šią minutę. Parašyk elektroninį laišką, užpildyk atrankos anketą į „Misija Sibiras“, nueik į „Google“ ir pažiūrėk, ko reikia norint įsitraukti į kokią nors norimą veiklą. Po pirmo žingsnio visus kitus žengti žymiai lengviau.


* Na ir, galų gale, jei suklydai, nebijok to pripažinti ir imtis pokyčių. Mesti studijas, darbą, galų gale, keisti pasirenkamuosius dalykus mokykloje. Jau geriau, kad nuo tų ne visuomet malonių pokyčių paskaudėtų širdį savaitę, negu kad skaudėtų visą gyvenimą dėl to, kad nedrįsai žengti žingsnio.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis