Po pasaulį keliaujanti Lauryna: „Nuo savęs nepabėgsi net nuskridęs tūkstančius kilometrų

Baigusi mokslus licėjuje Lauryna Vilutytė nusprendė iškart nestoti į universitetą, o iš Lietuvos pamažu judėti į Vakarus – tol, kol vėl atsirems į savo šalies sienas. Jos klajonių tikslas – paneigti (pirmiausia – sau), kad pasaulis tėra vien pavojai ir žiaurumai, tykantys saulei nusileidus. Mergina norėjo tapti suaugusiu savarankišku žmogumi, kuris gali būti atsakingas už save ir prieš save. Į šią visapusiško augimo kelionę ji leidosi su draugu.

Kodėl nusprendei pasinerti į atotrūkio metus?


Norėjau pabėgti. Jaučiausi neužtikrinta, manęs netenkino ateities variantai. Dvyliktos klasės viduryje, po kelių sukrėtimų savo emociniame pasaulyje supratau, kad taip svajotos medicinos studijos yra ne man. Savanorystė Jaunimo linijoje, kurią pradėjau drauge su abitūra, atvėrė akis, kad galiu padėti ir būti su žmonėmis bei domėtis pasauliu net ir nebūdama gydytoja. Pradėjusi gilintis supratau, jog psichologija yra labai plati sritis ir mano charakteriui bei gebėjimams artimesnė. Bet, kai tą supratau, jau buvo per vėlu teikti dokumentus į užsienio universitetus, o Lietuvoje į šią sritį gilintis nenorėjau. Tad nusprendžiau nešvaistyti metų studijuojant bet ką, o praleisti laiką augant kelionėse su man artimu žmogumi, kuris apie tai svajojo jau seniai.



Lauryna Vilutytė
Lauryna Vilutytė
Asm. albumas



Kaip tam ruošeisi?


Ruošiausi ne aš – ruošiau šeimą. Jiems tai buvo tikras šokas. Buvome įpratę keliskart per savaitę matytis su seneliais, daug laiko praleisti su mama – tiek aš, tiek jie mėgstame būti vieni kartu. Ruošiau juos kalbėdama apie kelionės viziją, dalindamasi viskuo, taip pat ir savo abejonėmis. O su draugu planavome maršrutus bei finansavimo galimybes (keliaujame iš savų pinigų). Ruošiausi svajodama ir ramindama artimuosius. Na, o kai Vokietijoje gavome darbus, susiradome, kur gyventi, susikrovėme mantą ir autobusu iškeliavome.


Ką dabar darytum kitaip?


Pirmiausia, mokyčiausi būti atlaidesnė sau ir švelnesnė artimiesiems. Dabar, žinodama, kaip gali būti ilgu namų, laisvus metus skelčiau į dvi dalis ir grįžčiau namo „pasikrauti baterijų“, nelėkčiau taip stipriai ir neversčiau savęs iškart pamatyti visų lankytinų vietų.


Svarbiausia, pasakyčiau sau, jog nuo savo ydų, įpročių ir apskritai – nuo savęs nepabėgsi net nuskridęs tūkstančius kilometrų. Jei Lietuvoje save kaltindavau, be reikalo visą dieną pragulėjusi lovoje, taip pat elgsiuosi ir Nikaragvoje. Jei kartais be priežasties per mažai laiko skirdavau miegui, tą patį darysiu ir Taivane. Jei kandžiai ir grubiai kalbėdavau su artimu žmogumi, kai iš tiesų būdavau pikta ant savęs ar ant kažko visai kito, tokia pati būsiu ir Vietname. Tad nesvajočiau magiškai pasikeisti vien todėl, kad išvažiavau. Svarbu turėti savas viltis ir tam tikrus standartus. Dabar leisčiau sau klysti ir stengčiausi būti draugiškesnė bei švelnesnė.



Lauryna Vilutytė
Lauryna Vilutytė
Asm. albumas



Ar keliaudami laikotės plano, ar viskas vyksta spontaniškai?


Konkretaus plano prieš išvykdami neturėjome, tačiau buvo keli dalykai, kuriuos norėjome įgyvendinti. Aš troškau savanoriauti, draugas svajojo nuvykti į Japoniją, abu norėjome susitikti su bičiule JAV. Na, atrodo, jog Japonijos iššūkį teks kol kas atidėti, nes iš turimų pinigų kitose šalyse galime daugiau sau leisti ir patirti. O šiaip galima sakyti, kad dauguma dalykų vyksta spontaniškai – esame atviri keliui, tik susiplanuojame kelis artimiausius taškus, kur apsistosime, prieš tai kritiškai pažvelgę į savo finansus. Dabar jau esam aplankę 10 šalių, ką tik atvažiavome į 11-ąją – Malaiziją, o tam dviese išleidome šiek tiek virš 4 tūkst. dolerių (daugiau kaip 3,5 tūkst. eurų).



Lauryna Vilutytė su draugu
Lauryna Vilutytė su draugu
Asm. albumas



Kokios jau aplankytos šalys tau suteikė daugiausiai patirčių?


Patirtis vis dar renkame. Meksika nustebino savo įvairiapusiškumu ir spalvingumu, marga kultūra ir socialiniais skirtumais, Nikaragva išmokė gyventi kaip laukiniams – itin pigiai ir tik pusiau (pagal man anksčiau įprastus standartus) civilizuotai.


Niekada nepamiršiu, kaip sutikti žmonės padėjo daugiau, negu galima sugalvoti. Pavyzdžiui, vienas taivanietis mus pavėžėjo nuo užmiestyje esančio vienuolyno atgal į Kaohsiungo centrą, aprodė miestą ir pasisiūlė prigriebti kitą rytą važiuojant toliau.


O kaip buvo jauku su viena meksikiečių šeimyna skaniai kirsti mano pagamintus koldūnus ar susitikti su mamos vaikystės drauge Los Andžele! Atmintyje išlieka būtent tokie potyriai. Keliaudamas giliausiai prisimeni tai, ką jautei, su kuo kalbėjai, ir tik labai retai – ką išvydai, ypač tuo atveju, kai keliauji ilgai ir visi turistiniai objektai pradeda susilieti.



Lauryna Vilutytė
Lauryna Vilutytė
Asm. albumas



Ar buvai susitaupiusi pinigų, ar užsidirbi vien keliaudama?


Taip, pinigai yra tikrai svarbus aspektas. Turėjau šiek tiek santaupų, bet tikrai ne „kosmosą“: pasiėmiau tik 300 eurų (gavau iš tėčio tėvų kaip išankstinę gimtadienio dovaną) ir per metus sukauptų mažesnių kupiūrų pundelį.


Vokietijoje su draugu dirbome metalurgijos fabrikuose. Žinau, kad tai nėra priimtinas variantas visiems, tačiau yra daugybė ir kitų galimybių: daug viešbučių (Skandinavijos šalyse, Austrijoje ir prie Viduržemio jūros) ieško darbuotojų ir siūlo apgyvendinimą bei maitinimą (tai labai svarbu dirbant intensyviai dėl tikslo), oro uostai ar greitojo maisto restoranai dažnai siūlo padirbėti naktimis. Mes pasirinkome darbą ir gyvenimą su draugo šeima Vokietijoje, nes tai buvo paprasčiausia mums. Norėjome užsidirbti patys, nes tai mūsų idėja ir tėvai neturėtų aukoti savo malonumų, kad išlaikytų mus tenkindami mūsų įgeidžius. Taip darėme dar ir norėdami parodyti, kad tokia išvyka yra įmanoma bet kam, o kartu padeda užsiauginti savarankiškumo sparnus.


Kiek laiko jau trunka tavo kelionė ir kiek dar planuoji ją tęsti?


Kelionė prasidėjo 2018 m. rugpjūčio 8-tą, kai išvažiavome iš Lietuvos į Vokietiją. Ten gyvenau su draugo dėdės šeima, dirbau ir mokiausi kalbos. O tikrieji nuotykiai prasidėjo nuskridus į Niujorką spalio 23 dieną. Vėliausiai į Lietuvą planuojame grįžti birželio pabaigoje.



Laurynos Vilutytės kelionių akimirkos
Laurynos Vilutytės kelionių akimirkos
Asm. albumas



Ar būna akimirkų, kai tiesiog norisi viską mesti ir grįžti namo?


Velniškai daug. Buvo sunku perlipti per save, savo įpročius, priimti nemalonias ir nepatogias situacijas, kurios lydi pasirinkus keliavimą pigiai, – tikrai ne visada apsistojame viešbučiuose, dažnai – tiesiog pas žmones, surastus per įvairias socialines platformas. Ypač viską norėjosi mesti, kai dėl vidinių išgyvenimų kurį laiką nemačiau prasmės savo kelionėje; norėjosi mesti, kai tiesiog pasiilgau mamos ar smarkiai susipykau su draugu. Bet prieš porą mėnesių įvyko lūžis ir dabar kažkaip net nesąmoningai bandau kuo labiau ištęsti kelionę, kad tas emocinis augimas nesustotų.



Laurynos Vilutytės kelionių akimirkos
Laurynos Vilutytės kelionių akimirkos
Asm. albumas



Kaip matai save po šių metų?


Nežinau. Šiuo metu laukiu atsakymų iš užsienio universitetų. Jei jie bus teigiami – studijuosiu, jei ne – bandysiu savo galimybes Lietuvoje arba vėl keliausiu, tik kitaip. Na, ir toliau mokysiuosi būti geru žmogumi ir draugu, valdyti savo jausmus, atrasti ramybės oazes nuo (kaip dabar supratau) pasiutusiai chaotiško mūsų kasdienio gyvenimo.



Patarimai tai, kuri svajoja, bet nedrįsta ryžtis leistis į kelionių gap year:


* Nebijoti pripažinti, kad yra baisu ryžtis tai padaryti vienai. Gali susirasti kelionių partnerius per Workaway platformą, gali pamėginti prikalbinti savo draugę, brolį, klasės draugą.


* Nebūtina išvykti visiems metams iš karto. Pakeliauk vieną mėnesį vienokiu formatu, jei netinka, sugrįžk namo, pailsėk, pasikrauk jėgų ir meilės iš draugų bei artimųjų ir vėl pirmyn, tik kitokiu būdu. Vienas būdas keliauti gali būti savanorystė (pasiieškok per tam skirtas platformas), randant laisvo laiko patyrinėti aplinkai. Antras būdas – apsistojant skirtinguose hosteliuose apžiūrėti gražiausias šalies vietas. Sau tinkančią formą atrasi tik bandydama.


* Keliauti nėra sunku, bet reikia būti atvirai netikėtumams. Kiekviena akimirka nebus tokia tobula, kaip atrodo instagrame ar feisbuke. Bet tikrai jausiesi kaip ant sparnų, kai sėkmingai pereisi pasų kontrolę, kai atrasi pigią ir skanią vietą pavalgyti.


* Kalbėtis su savimi ir būsimu kelionės partneriu, kad suprastum, ko sieki. Užrašyk tai ant lapo, lentos, smėlio... Tuomet pamažu viskas pradės aiškėti! Tai, žinoma, priklauso ir nuo įdėtų pastangų – teks pasėdėti internete, bet ten tikrai gali rasti daug atsakymų į kilsiančius klausimus.


* Susirask palaikantį žmogų. Tai gali būti mama, močiutė, pusseserė, klasės draugė. Nesvarbu, jis liks Lietuvoje ar keliaus su tavimi, žinojimas, jog kam nors gali papasakoti apie savo džiaugsmus ir liūdesį, padeda išlikti stipriam ruošiantis iškeliauti ir dar labiau padeda, kai nespėjęs į traukinį turi kam paskambinti bei pasiguosti ar pasijuokti.


* Keli puslapiai, kuriuos verta žinoti, kad sutaupytum laiko, o neišvaistytum, kaip teko mums:


www.couchsurfing.com


www.workaway.info


www.wwoof.net


www.worldpackers.com


* Ir svarbiausias patarimas – keliaudama elkis sąmoningai ir pagarbiai. Gerbk ir įvertink tau kelyje padedančius žmones, kad ir kur būtum, saugok gamtą ir, jei gali, stenkis paremti vietinius, o ne pasaulines korporacijas: Vietname valgyk tradicinę pho, o ne mėsainį iš „McDonald's“!


Daugiau Laurynos nuotykių rasi instagrame:


@akmeninissuolelis

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis