Solistė Marija Arutiunova: Net patys artimiausi nenutuokė apie mano balso galimybes

Dabar pro teatro langus ji mato savo mokyklą, o kadaise pro savo mokyklos langus žvelgė į teatrą kitapus gatvės ir sau kartojo: aš ten būsiu. Ji svajojo tapti teatro dainininke, nors niekada nebuvo dainavusi scenoje. Tiesą sakant, net patys artimiausieji nelabai nutuokė apie jos balso galimybes. Su 26 metų Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) soliste Marija Arutiunova jos grimo kambaryje kalbamės, kaip jai pavyko įgyvendinti savo išties nerealią svajonę. Stebuklas, ne kitaip!

Kada supratai, kad nori dainuoti?


Dainuoti buvo mano vaikystės svajonė, dar darželinukė mamai sakiau: būsiu dainininkė. Kad noriu tapti būtent teatro soliste, o ne popscenos atlikėja, supratau mokydamasi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos vyresnėse klasėse. Tačiau gimnazijoje aš dainuoti nesimokiau, nelankiau jokių dainavimo būrelių. Esu buvusi vos keliose privačiose vokalo pamokose, daugiau tuo metu mano šeima finansiškai negalėjo sau leisti, tad liko tik svajoti. Svajojau, bet nieko su tuo susijusio nedariau (juokiasi). Mokiausi groti fleita, man tai labai gerai sekėsi, dalyvaudavau konkursuose, užimdavau prizines vietas.


Niekada nedainavai, bet ketinai rinktis dainavimo specialybę?


Taip. Tada man visi sakė: „Nesvaik, kokią čia nesąmonę sumanei.“ Manimi labai daug kas abejojo, iš tikrųjų beveik niekas manęs ir dainuojančios nebuvo girdėjęs. Nebuvau iš tų merginų, kurios pirma proga demonstruoja savo balso galimybes. Priešingai, aš labai kukli, prie savų dainuoti man gėda (juokiasi). Nesistebiu, kad visiems buvo didelė staigmena, jog niekad nedainavusi noriu tapti profesionalia dainininke.



Marija Arutiunova
Marija Arutiunova
Remis Ščerbauskas



Kaip reagavo aplinkiniai, supratę, kad nejuokauji?


Išgirdę, kad stosiu į dainavimo specialybę, jie tikino: „Tu neįstosi, įstos tie, kurie jau dainavę, tau bus per didelė konkurencija.“ Universiteto dekanas man patarė rinktis fleitą, kad gaučiau studijų krepšelį, o po kiek laiko galėsiu pereiti į kitą katedrą, kitą specialybę, dabar esą svarbiausia įstoti. Taip ir padariau. Keičiau priemones, bet tikslo – niekada. Užpildžiau stojimo dokumentą, jame buvo vienintelis pasirinkimas – fleita, Kaunas, valstybės finansuojamos studijos. Įstojau. Po pusmečio išėjau akademinių atostogų. Buvau labai užsispyrusi: aš dainuosiu.


Ką veikei tuos laisvus metus?


Ieškojau dėstytojos, domėjausi, kas galėtų mane mokyti dainuoti, kas galėtų priimti ir parengti perklausai akademijoje. Jokių pažinčių, giminaičių, patarėjų, galinčių kur nors kam nors ką nors pasakyti, rekomenduoti, padėti, neturėjau. Mano mama ir tėtis Lietuvoje jau nė negyveno, daugiausia laiko čia buvau viena, bet tai nebuvo kliūtis siekti svajonės. Sužinojau apie dėstytoją docentę Birutę Sodaitytę, nuėjau pas ją, paaiškinau situaciją, ji mielai mane priėmė. Iš akademinių atostogų grįžusi į universitetą dalyvavau perklausoje, kuriai mane parengė dėstytoja,

ir buvau perkelta į kitą katedrą – mokytis klasikinio dainavimo.



Marija Arutiunova
Marija Arutiunova
www.egphoto.lt




Kaip tampama valstybinio muzikinio teatro darbuotoju?


Teatre viskas prasideda nuo vaidmens, na, bent jau KVMT. Niekada nebūna taip, kad ateina žmogus, gauna etatą, o tada jau vadovybė žiūri, kas bus, ką jis čia galėtų daryti. Kartais teatrui naujų žmonių rekomenduoja akademijos dėstytojai, kartais patys ateina ir pasisiūlo. Teatro solisto bandomasis laikotarpis – vaidmuo. Žmogus gauna vaidmenį operetėje, miuzikle ar operoje, jei viskas tiko, atsirado kitas vaidmuo, pasiūloma dirbti visu etatu. Tačiau teatre

žmonės tikrai ne itin dažnai darbinami, tiesiog keičiasi karta. Kas nors išeina į pensiją – ateina naujas žmogus, vyksta lėta rotacija. Noriu pasakyti, kad teatras nėra fabrikas, kuriame atėjo, padirbo, išėjo, o į jo vietą atėjo kitas. Čia žmonės – idėjiniai, tai jų siekis, karjera, ilgalaikis, dažniausiai viso gyvenimo darbas. Tiesa, jei ateini į chorą, bandomasis laikotarpis kitoks. Chore turi greitai išmokti visą repertuarą, atsiskaityti ir eiti į sceną. Per maždaug du tris mėnesius vadovybė nusprendžia, ar esi tinkamas tokiam darbui.


Kada ir kaip tu pradėjai dirbti teatre?


Na, manęs niekas niekam nesiūlė ir manęs čia niekam nereikėjo (juokiasi). Tiesiog beprotiškai norėjau. Tuo metu dirbau padavėja, grafikas intensyvus, daug darbo valandų, į paskaitas ateidavau neišsimiegojusi, pavargusi. Tad dėstytoja pasakė: „Mes niekada nepasistūmėsime į priekį, nieko negali išmokti, kai esi fiziškai išsekusi. Jei nori dainuoti, turi palikti darbą.“ O aš ne su tėvais gyvenau, pačiai reikėjo išsilaikyti, turėjau būti savarankiška.


Man reikia darbo, pinigų ir aš noriu dirbti teatre – ką daryti, kaip viską suderinti? Mintis, kad į teatrą mane gali priimti dainuoti, pačiai atrodė absurdiška ir juokinga, juk aš dar tik pradėjau mokytis. Ateidavau žiūrėti spektaklių ir galvodavau: „Oi kaip man toli iki jų... Kol aš čia pateksiu...“ Nusprendžiau paskambinti administratorei ir pasiprašyti į merginas, kurios pasitinka žmones fojė ir palydi į jų vietas. Maniau, čia dirbdama būsiu arčiau teatro. Kai man pasakė atlyginimą, supratau: išgyventi nepavyks, reikia ieškoti ko nors kita.


Ką nusprendei?


Savo dėstytojai pasakiau: „Noriu į teatrą, gal mane priimtų į chorą?“ Pirma dėstytojos reakcija buvo nekokia: „Ką tu čia sumanei – aš tave soliste auginu, ne choro dainininke!“ Mat teatre nuo seno yra toks štampas: jei pradėjai dainuoti su mase, į solistus – niekaip, tu – choras, ir viskas. Kai esi masės dalis, nesi matomas, jei pasirinkai chorą, vadinasi, į solistus nė nepretendavai, tad negali nieko ir reikalauti. Tad dėstytoja labai spyriojosi, bet aš neatlyžau: „Man reikia to darbo, nes manęs niekas neišlaiko. Gavau choro vadovo numerį, pati jam paskambinsiu ir pasiprašysiu į perklausą.“ Dėstytoja, supratusi, kad manęs neatkalbės, nusprendė pati vadovui paskambinti ir pranešti apie mane – taip būsią geriau, nei ateiti tiesiog iš gatvės. Buvau užsispyrusi, norėjau viską pati, be jokių pažinčių, pasiekti, bet sutikau, kad dėstytoja paskambintų tuomečiam choro vadovui ir mane rekomenduotų. Šis skambutis, ko gero, yra vienintelė pagalba iš šalies per visą mano gyvenimą. Atėjusi į perklausą, supratau atsidūrusi tinkamu metu tinkamoje vietoje: iš darbo išėjo mano balso (soprano) kolegė ir reikėjo kito žmogaus. Choro vadovas R. Tilvikas paklausė manęs, jam viskas patiko, ir tarė: „Rytoj eisime pas teatro vadovą pasirašyti darbo sutarties.“ Aš buvau dar tik pirmojo kurso studentė, dar tik pradėjusi mokytis, buvo sunku patikėti, kad dirbsiu teatre. Džiaugiausi lyg vaikas.



Papasakok, kokia buvo tavo, kaip choro artistės, darbo pradžia teatre?


Pradėjau mokytis visų spektaklių chorinius numerius. Išmoksti, ateini į kabinetą, atsiskaitai, tada jau turi eiti į sceną. Solistams nebūna taip, kad vos išmokę jie eina į sceną, – jie lanko papildomas repeticijas. Chorui repeticijų nėra, pažiūri spektaklį kartą du, maždaug mintyse susidėlioji, kas kaip, ir eini. Matai, kad visi liūdi, liūdi ir tu, matai, kad visi džiaugsmingai kiloja rankas, gerai, kiloji ir tu. Pradžia tokia ir buvo: stebi visus savo kolegas ir tiesiog kopijuoji tai, ką jie daro. Per pirmą spektaklį mano galvoje tiesiog fejerverkai šaudė – OMG, aš scenoje! Buvo baisu, bet jaučiausi beprotiškai laiminga. Kai kartu su tavimi dainuoja daug žmonių, tų vietų, dėl kurių nesi tikras, geriau

nedainuoji, pažiopčioji. Taip jautiesi saugiau.



Marija Arutiunova
Marija Arutiunova
www.egphoto.lt



Išeiti į sceną vienai labai sunku, baisu?


Iš pradžių sekėsi sunkiai, buvo labai baisu. Per dvejus metus įpratau būti antrame plane, labai gerai išmokau čia vaidinti: kai solistas priekyje dainuoja, choras turi ką nors daryti, kad žiūrovas matytų, bet nepersistengti, kad nenukreiptų per daug dėmesio. Iš viso to išeiti vienai į priekį tikrai buvo labai baisu, bijojau nuvilti K. Jakštą ir, žinoma, nuvildavau. Gaudavau iš jo velnių ir grįžusi namo verkdavau. Bijojau, kad režisierius štai suteikė progą pagaliau padainuoti solo ir pavaidinti, o man gali nepavykti. Per premjeras mano vaidyba tikrai dar nebuvo gera, bet kuriamas personažas ilgainiui į tave įsisėda, visas spektaklis nusėda tavo širdyje ir galvoje. Kuo daugiau repeticijų ir spektaklių, tuo geriau gali viską perteikti žiūrovui. Tad spektakliai laikui bėgant gerėja. Mano vaidmuo pradėjo gerėti, na, po kokio dešimto spektaklio (juokiasi).


Kaip iš choro artistės tapai soliste?


Kai teatre skaičiavau antrus savo darbo metus, pradėjome statyti spektaklį „Grafas Montekristas“. Tada pirmąkart man buvo patikėta chore padainuoti solo. Būna tokių scenų, kur vieną kokią frazę padainuoja vienas žmogus iš choro. Šio spektaklio režisierius Kęstutis Jakštas, ko gero, mane pastebėjo, nes trečiais metais jo režisuotame miuzikle „Karmen“ gavau savo pirmąjį solo vaidmenį. Šis režisierius, kaip ir vokalo dėstytoja, labai svarbus mano karjeros kelyje. Būtent jis įžvelgė mano potencialą ir vadovybei pasiūlė leisti man atlikti tam tikrus vaidmenis spektakliuose. Na, o tikrąją teatro solistės sutartį pasirašiau penktais darbo teatre metais. Taigi kelias tikrai nebuvo trumpas, paprastas ir greitas.



Miuziklas Grafas Montekristas, vaidmuo IZABELA (pirmasis solo chore)
Miuziklas Grafas Montekristas, vaidmuo IZABELA (pirmasis solo chore)
Asm. albumas



Kas tau sunkiausia dirbant teatre?


Jei atvirai, sunkiausia suvaldyti savo charakterį, bet čia ne tik teatre, bet ir už jo ribų (juokiasi). O teatre viskas sunku, teatro solistas yra ir aktorius, ir dainininkas, dažnai dar net ir šokėjas. Pavyzdžiui, šoka balerinos operetėje – ir tu su jomis. Tu negali joms niekuo nusileisti, žiūrovas neturi manyti, kad jos – balerinos, todėl šoka gerai, o va ši mergina – solistė, todėl ir nemoka. Ne, jokiais būdais. Žiūrovui turi atrodyti universali, nerealiai šokanti, vaidinanti ir viską daranti. Aš visada siekiu tobulėti. Niekada sau neleidžiu atsipalaiduoti, man visada reikia eiti į priekį, niekad nesustoti. Sustoti aš paprasčiausiai negaliu sau leisti. Aš turiu būti pati geriausia artistė, lyginant ne su kuo nors kitu, o su pačia savimi, turiu savo užduotis atlikti geriausiai, kaip tik galiu.


Ar sunkiomis akimirkomis nebuvo minčių pasiduoti ir viską mesti?


Oi ne. Niekada tokių minčių nebuvo. Tiesiog verkdavau, būdavo gėda. Gėda ir prieš režisierių, ir prieš kolegas. Čia turbūt mano paranoja: aha, jie žino, kad aš iš choro, ir stebi, kaip man sekasi. Kaip minėjau, teatre laikomasi nuostatos, kad mergina iš masės vargu ar gali dainuoti solo ir vaidinti. Toks atvejis kaip mano, kai iš choro artisto tampama solistu, yra labai retas. Šiame teatre taip yra buvę prieš labai daug metų.


Koks jausmas apėmė supratus, kad tavo svajonė išsipildė?


Kad taptum teatro solistu, priešingai nei popscenos atlikėjams, yra būtinas aukštasis išsilavinimas. Tad tik tada, kai magistro diplomas jau buvo beveik mano rankose, man buvo pasiūlytas solistės etatas. Kaip minėjau, tai buvo penkti mano darbo metai teatre. Kai mane nufotografavo ir nuotrauką pakabino fojė prie kitų solistų, apėmė euforija! Aš vis eidavau ta fojė, žiūrėdavau į nuotraukas ir svajodavau: čia bus ir mano nuotrauka. Taip ir nutiko!



Miuziklas Karmen, vaidmuo KATARINA (pirmasis solo vaidmuo)
Miuziklas Karmen, vaidmuo KATARINA (pirmasis solo vaidmuo)
Asm. albumas



Personažas lieka scenoje ar kartu keliauja namo?


Spektaklį statant personažas širdyje keliauja ir į namus. Reikia pajusti, suprasti, koks jis, kaip galima jį perteikti, kokias geriausias savybes ir savo spalvas gali panaudoti, kad tą vaidmenį įprasmintum. Vėliau personažas lieka tik scenoje. Yra žmonių, kurie su jais susitapatina. Teatre apie juos sakoma: vaidmeny. Dažniausiai taip nutinka

dramos aktoriams, jie taip gilinasi į jausmus, išgyvenimus, kad jų asmenybės tarsi susidvejina. Žinoma, čia priklauso nuo žmogaus.


Ar nepabosta tą patį spektaklį vaidinti daugybę kartų?


Kai spektaklis rodomas tris vakarus iš eilės, atsibosta, bet taip būna labai retai. Ir šiaip niekada nebūna vienodo spektaklio. Juk mes dviese, kartais net trise dalijamės vieną vaidmenį. Šį mėnesį rodytame spektaklyje vaidinau aš, kitą mėnesį eis vaidinti mano porininkė... Kartais, ypač kai vaidmuo mėgstamas, spektaklio net labai pasiilgsti. Būna ir taip, kad kiti keičiasi, o tu lieki. Tarkim, vieną vakarą vaidinau Trečiadienę iš „Adamsų šeimynėlės“ su vienais aktoriais, o kitą tik aš likau ta pati, visa šeima pasikeitė – štai jau ir spektaklis visiškai kitoks.



Miuziklas Adamsų šeimynėlė, vaidmuo TREČIADIENĖ ADAMS
Miuziklas Adamsų šeimynėlė, vaidmuo TREČIADIENĖ ADAMS
Asm. albumas



Teatre konkurencija stipri?


Kaip ir visuose darbuose, ji yra. Dažniausiai konkuruoja porininkai arba pretendentai į ketinamo statyti spektaklio vaidmenis. Aš tokių dalykų stengiuosi vengti, tikiu, kad kiekvienas artistas yra savaip geras, savaip įdomus. Svarbiausia, kad prieš save būčiau rami: darau geriausiai, kaip tik galiu. Teatre nėra geriausių ir blogiausių, nėra pralaimėtojų, bent jau aš esu taip nusiteikusi. Tiesa, vyresnioji karta papasakoja įdomių kuriozų. Teko girdėti, kad karpydavo sukneles, kad viena dublerė savo vaidmens porininkę užrakino grimo kambaryje, kita slėpdavo natas ir pan. (Juokiasi.) Dabar teatre nauja karta, tokių baisių dalykų nebėra.



Kokių taisyklių privalu laikytis, kad galėtum dirbti tokį darbą?


Balsą veikia absoliučiai viskas: nuovargis, nemiga, netinkamas maistas, bet koks alkoholinis gėrimas. Reikia labai prisižiūrėti, ypač svarbu maistas, nes rūgštys kyla, graužia balso stygas. Nedainuojantis žmogus neišsimiegojęs rytą irgi krenkščia, tačiau jam tai neaktualu, o man atvažiuoti tokiu balsu 10 valandą dainuoti labai liūdna. Ši specialybė koreguoja mano gyvenimo būdą. Studijų metai tikrai nebuvo nesibaigiantys vakarėliai, kaip daugelio kitų specialybių atstovų, nes teatro artistas paprasčiausiai to sau negali leisti.



Operetė Balius Savojoje, vaidmuo DEIZI PARKER
Operetė Balius Savojoje, vaidmuo DEIZI PARKER
Asm. albumas



Ko palinkėtum dar tik pradedantiems siekti savo svajonės?


Pastebiu, kad jauni žmonės neturi aiškaus tikslo, tad pirmiausia reikėtų jį nusibrėžti. Taigi atrask savo pašaukimą, sritį, kurioje nori būti, o tada eik į ją visais įmanomais būdais. Svarbiausia – tikėk savimi, kad ir ką sakytų kiti. Manimi beveik niekas netikėjo, tik aš pati. Vienuoliktoje klasėje skaičiau Paulo Coelho „Alchemiką“, ten buvo rašoma apie kiekvieno žmogaus asmeninę legendą. Tada sau pasakiau, kad mano asmeninė legenda – tapti dainininke. Dar ten buvo rašoma, kad „jeigu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis padeda tą troškimą įgyvendinti“.


Tada nesupratau, ką šie žodžiai reiškia, o dabar žinau: kai labai nori, tiki ir darai, ką gali, – viskas įmanoma. Atrandi laiką, vietą, tinkamų žmonių ir gali viską pasiekti. Svarbiausia – rasti savo kelią, tuo keliu drąsiai eiti, tikėti ir nenuleisti rankų, kad ir kas nutiktų.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis