Meilės anatomija: ko iš vyresnių porų verta pasimokyti jaunoms?

Nuo pat pirmojo įsimylėjimo mes imame mokytis sudėtingo meilės meno. Iš pradžių – remdamiesi vien tyrais jausmais ir norais, vėliau pridedame ir ambicijas, dar vėliau išmokstame neatsiduoti vien jausmams ir pasitelkiame protą. Kiekvienas įsimylėjimas deda pamatus, ant kurių statysi kitus santykius, tad nereikėtų stipriai graužtis dėl nepavykusių – jie davė savų pamokų. Psichologiniu požiūriu, sveikas žmogus pirmąją meilę turėtų patirti paauglystėje ir nuo tada pradėti mokytis mylėti kitą, nepamiršdamas mylėti ir savęs.  

Pirmoji meilė – saldi, bet netvari


Pirmoji meilė mus aplanko dar ankstyvojoje paauglystėje, kai klasės draugas atsiunčia anoniminį raštelį su prisipažinimu, kad myli, ir tu iš rašto atpažįsti – taip, tai jis, ir jis jaučia tą patį, ką ir tu. Nuo tos akimirkos labiau atkreipi į jį dėmesį, pastebi prie savęs „prikibusį“ jo žvilgsnį ir dažniau atsakai tuo pačiu į siunčiamą kuklią šypseną. Tavo kasdienybė nusidažo ryškiausiomis spalvomis, nes tu įsimylėjai, ir ta meilė yra abipusė!


Kiekvienas įsimylėjimas – rimtas dalykas. Ir nors jauni žmonės dažnai girdi, esą kokia čia gali būti meilė tokiame jauname amžiuje, ji yra ir į ją reikia žiūrėti atsakingai.


Kone kiekvienas prisimename pirmąjį bučinį, greičiausiai jis buvo labai slaptas ir keistas – tai dantys daužėsi neišlaikydami tinkamo atstumo, tai per dažnai buvo kraipoma galva, tai kitos bėdos, tačiau visa tai suteikė savito suvokimo ir patyrimo. Visos draugystės ko nors išmoko, kaip ir pasimokoma iš jų baigties – būna gyvenime labai nemalonių ir emociškai sunkių situacijų, bet, iškentę vienus sunkumus, kitus jau mokame priimti lengviau.


Gražios draugystės svarbu nepaversti atsitiktine bandymų virtine su skirtingais partneriais ir, atsakingai išlaukus, rasti tinkamą draugą, kuriuo būtų galima pasitikėti. Ir geriau jokio, negu bet koks! Jaunystės draugystės reikalingos tam, kad galiausiai sutikus tikrąją meilę būtų galima plačia širdimi ir jau atmerktomis akimis mylėti.



Pora
Pora
Shutterstock



Nuo euforijos iki...


Iš esmės meilę galima prilyginti liguistai priklausomybei. Vienu atveju gimsta prisirišimas prie kvaišalų, kitu – prie žmogaus. Panašumas ypač išryškėja kurį laiką nematant trokštamo objekto – apima vienatvės ir beprasmybės jausmas, slogi nuotaika, ima kamuoti nemiga, dingsta apetitas.


Vis labiau priprantant prie kvaišalų, malonūs pojūčiai silpnėja – ilgainiui blėsta ir žavėjimasis mylimuoju. Tačiau yra porų, kurios ir po 30 bendro gyvenimo metų vis dar žvelgia vienas į kitą spindinčiomis akimis: tokiu atveju įsimylėjimo malonumas triuškinamai nugali malonumą svaigintis – po 30-ies metų svaiginimosi spindinčiomis akimis niekas į tave tikrai nežiūrės, net tu pati.


Būtų labai keista, jeigu likimui atiduotumėm, pavyzdžiui, savo mokslus: atėjau į pamoką ar paskaitą ir sėdžiu sau rami, tegul žinios mane pasiekia. Juk neužtenka vien sėdėti, tu turi klausytis, rašytis, pasimokyti namie ir gal net dar su kuo nors pasikonsultuoti, pasigilinti, kad tikrai išmoktum. Su meile panašiai: būtų naivu tikėtis ilgaamžės meilės ir tvirtos draugystės, jei vos užsimezgus santykiams nusišluostytum nuo kaktos prakaitą su mintimi: „Viskas, pagaliau jį radau.“


Įsimylėjus užvaldo toks puikus jausmas, kad norisi apkabinti ir išbučiuoti visą pasaulį. Ir tas jausmas toks stiprus, kad būnant su mylimuoju net nesinori eiti miegoti – svarbu išnaudoti kiekvieną minutę, kuo daugiau bendrauti, pažinti vienas kitą ir drauge ką nors veikti.


Naujumas ir nežinomybė žavi patys savaime, o ir partneriai nuoširdžiai stengiasi vienas dėl kito, tad meilės vešėjimas ir geros emocijos iš pradžių tiesiog garantuotos. Santykiams rutuliojantis tolyn, mergina ir vaikinas vienas kitą labiau pažįsta, tad atsiranda pirmieji nuomonių nesutapimai, konfliktai. Ir visa tai yra normalu.



Meilė
Meilė
Shutterstock



Konfliktuodami mes labiau vienas kitą pažįstame, nes veikiame neapgalvotai ir impulsyviai, negana to, audroms nurimus, poros paprastai apie tai pasikalba, o bendravimas – gerų santykių pagrindas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad konfliktus reikia tyčia provokuoti, tačiau neįkyrus jų buvimas reikalingas, ir tai nereiškia poros nesuderinamumo.


Norint išsaugoti meilę, į ją reikia dėti pastangų. Gauti dėmesio labai malonu, tačiau svarbu nepamiršti, kad to malonumo nori ir partneris. Praėjus giliojo įsimylėjimo laikotarpiui, kurio metu net jaučiamas virpėjimas pilve, ateina laikas veikti žmogui – meilė jau padarė savo darbą, atėjo, dabar nuo žmonių priklauso, kiek ji bus išsaugota. Mes neturime įgimto poreikio mylėti, todėl, kiek įdėsime pastangų kūrendami meilės ugnį, tiek ji ir degs (arba rusens, arba užges).


Sudėjus dvi obuolio puseles, jis tampa labai gražus, tačiau vien grožio neužtenka. Suteikti savo meilei skonį – štai kokia poros užduotis.


Ilgaamžės poros, kurios kartu išgyveno 30 metų ir daugiau, atskleidė paslaptį – įsivyravus nuoboduliui santykiuose neskubėjo vienas kito pakeisti kitu partneriu, o susivienijo dar labiau ir sąmoningai keitė bendrą gyvenimo stilių.


Sugriauti seną labai paprasta, o statyti naują lengva tik iš pradžių. Ir su kitu į santykius atsėlina rutina ir nuobodulys, nes galiausiai ateina pripratimas. Ilgaamžės poros vieningai teigė, kad priprasti reikia vienam prie kito, bet ne prie nuobodulio, o pajutus, kad santykiai nebeteikia džiaugsmo, svarbu paįvairinti juos naujais iššūkiais, tikslais ar pomėgiais. Tad jeigu savo aplinkoje turite porą, kuriai nusibodo vakarais gulėti prie televizoriaus ir tylėti, nes nebeturi apie ką kalbėti, pasiūlykite pradėti bėgioti – gal nauja rytinė veikla suteiks jėgų pradėti kitą gyvenimo etapą ir vakare atsiras bendra tema?



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis