Šokėja Kamilla: Paauglystėje svajojau, kaip vieną dieną atsidursiu ant scenos ir galėsiu išreikšti viską, kas mano viduje

Būdama 16 metų mergina priėmė tokio amžiaus jaunuoliams nebūdingą sprendimą – gyvenime ji norėjo tik šokti, tad, gavusi tėvų leidimą, sėdo į lėktuvą, skrendantį Londono kryptimi, ir patraukė savo svajonės link.

Iš Libano – į svajonių Lietuvą


Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, Kamillos pažintis su šokiu prasidėjo nuo baleto. O tai įvyko... egzotiškajame Libane: „Su mama išvykome į Beirutą, kai man tebuvo 7 metai. Iš tikrųjų tai buvo labiau mamos noras nei mano – ji visada svajojo šokti. Visgi baletas tuo gyvenimo etapu man tiko – būrelį lankiau net dvejus metus.“


Nors kita kultūra ir skatino tobulėti, tačiau vieną vasarą Kamilla pajuto, kad ji visgi nori likti Lietuvoje. „Tapo sunku gyventi atskirai nuo draugų, senelių, gimtosios šalies. Apsispręsti nebuvo lengva, bet vis dėlto grįžome į Lietuvą. Mama ir toliau mane skatino šokti – šįkart tai buvo pramoginių šokių būrelis. Žingsnis po žingsnio pradėjau jausti, kad tikrai noriu šokti, bet ką nors kitą“, – pasakoja šokėja.



Kamilla
Kamilla
Asmeninio albumo nuot.



Hiphopo pasauliu sudomino draugai, ir nuo tada ji apsigyveno senelių buto virtuvėje – ten klausydavosi įrašų, žiūrėdavo šokius „Youtube“ kanale ir filmuodavo save senu „Nokia“ telefonu. Kelių kvadratinių metrų erdvė nejučia tapo per ankšta, o į pramoginių šokių pamokas ji ateidavo vis rečiau. Tai įvyko natūraliai – Kamilla pajuto pagaliau atradusi savo stiliaus šokį.


Pramoginiams šokiams skirtus pinigus ji išleisdavo įvairiausiems gatvės šokių renginiams, pamokoms. Kiekviena galimybė šokti nemokamai buvo didžiulė vertybė, ypač, kai mokykloje prasidėjo gatvės šokių pamokos: „Kai brangu, mes pykstame, o, kai nemokamai, nevertiname. Man tai buvo dar viena galimybė augti. Labai norėjau, kad žmonės pamatytų, kiek daug man reiškia šokis.“


Ar tikrai to nori?


Mergina dažnai sulaukdavo aplinkinių reakcijų ir klausimų, ar tikrai nori visą gyvenimą tiesiog šokti. Nors Kamillai dabar 23 metai, tačiau ji iki šiol pamena, kad ir paauglystėje teturėjo vieną tikslą – šokti: „Būdavo, galvodavau, kad palūšiu, tad tiesiog imdavau svajoti, kaip vieną dieną atsidursiu ant scenos ir galėsiu išreikšti viską, kas mano viduje.


Tik taip sugebėdavau pabėgti nuo realybės. Dabar išmokau nuoširdumo ir gebėjimo išreikšti tai, ką jaučiu viduje. Jei žmogus negali priimti mano nuomonės, tai jo pasirinkimas. Kitas svarbus žingsnis – suvokiau, kad, jei nepavyks, visuomet bus kita galimybė, juk kelių yra ne vienas.“



Kamilla
Kamilla
Asm. albumas



Pirmą kartą į Londoną ji nuvyko būdama 14 metų ir suprato – dar grįš. Žinoma, niekas į tokį paauglės norą rimtai nežiūrėjo. Kai mokslų rezultatai smuko žemyn, ji rado sprendimą, kaip šeimoje būti išgirstai, – parašė namiškiams laišką. Jame vienas iš pagrindinių klausimų buvo toks: jei šeimos nariai būtų vystę veiklas, kurios jiems patiko ir sekėsi, gal dabar jie būtų laimingi?


Šeimoje šis laiškas tapo atvirumo lūžiu. Seneliai merginai nupirko bilietą ir šešiolikmetė viena išvyko siekti savo svajonės.


Jos tėvai tikrai rizikavo – pirmiausia mergina apsigyveno apleistose patalpose (skvote). Kamillą supo žmonės, kurie dėl alkoholio tapdavo psichologiškai nestabilūs, – lipdavo pro langus, juos net ištikdavo įvairūs priepuoliai. Be viso to, ten dar buvo ir beprotiškai šalta. Vieną kartą mergina taip peršalo, kad manė, jog jau nebeatsigaus.


Tai dar labiau sustiprino jausmą, kad yra tik vienas kelias, – ji turi tai išgyventi, kitaip svajonė ir teliks svajone. Požeminėje perėjoje ėmė lankyti šokių susibūrimus – tobulino šokių įgūdžius, o po metų įstojo į šokių koledžą.


Tiesa, ne viskas sekėsi taip lengvai. Kurį laiką ji neturėjo kur miegoti – apsistodavo pas pažįstamus, draugus. Pritrūkdavo ir maisto. O ir ritmas buvo beprotiškas – dieną studijuodavo, vakare praktikavo šokį, o naktį ar laisvomis nuo studijų akimirkomis laukė darbas.


Tik vieno dalyko Kamillai netrūko – tikėjimo. Pamažu procesas pradėjo duoti vaisių – atsirado nuolatinių pajamų, ji buvo pastebėta hiphopo šokių pasaulyje ir pradėjo jausti dvasinę pusiausvyrą.



Kamilla
Kamilla
Asm. albumo nuotr.



O kas toliau?


Prieš pusantrų metų mergina grįžo į Lietuvą, ėmė vesti pamokas ne vienoje šokių studijoje.


„Pajutau, kad atėjo metas kažką duoti ir Lietuvai. Būti įvertintam savo šalyje – svarbiausia“, – teigia mergina.


Kamilla šoka visuomet – ir kai gerai, ir kai blogai. Kiekvienas šokis – tarsi istorija. Jos nuomone, būnant savimi galima laimėti ne tik šokių varžybose, bet ir apskritai gyvenime.


Tačiau nerami merginos siela neleido jai nustygti vietoje. „Man pradėjo trūkti oro. Norėjau daugiau laiko skirti laiko sau ir naujiems projektams, nutolti nuo nuolatinio pamokų vedimo. Viena iš viliojančių galimybių atrodė Amerika. Ši šalis man siejosi su įkvėpimu. Ir Visata mane išgirdo – po kelių dienų gavau pasiūlymą teisėjauti labdaringame šokių renginyje Floridoje – „Neo Soul Battle“. Aš buvau pirma lietuvė, pakviesta teisėjauti į tokį renginį!“, – sėkme negalėjo patikėti lietuvė.


Galimybę mergina nusprendė išnaudoti šimtu procentų. „Žinoma, kad sutikau. Vienintelė mano sąlyga buvo, kad bilietą atgal į Lietuvą nupirktų už dviejų mėnesių. Jaučiau, kad Amerikoje pagaliau atrasiu įkvėpimo naujam projektui, kuris jau seniai sukosi mano galvoje, įgyvendinti. Beje, pinigų neturėjau visai, tik 490 eurų. Bet esu Visatos vaikas ir tikėjau, kad viskas susiklostys taip, kaip yra geriausia“, – avantiūrai pasiryžo mergina.



Kamilla
Kamilla
Asm. albumas



More. Than. A. Woman


„Aš turiu savo viziją – tiek kalbant apie patį šokį, tiek apie mokymą. Dėl to ir mano pamokos vyksta kitaip – man svarbiau išugdyti savo mokinius kaip asmenybes, o tik paskui – kaip šokėjus. Būtent psichologinis stabilumas jiems padės išlaikyti pusiausvyrą gyvenime ir ištverti visus išbandymus“, – savo metodika dalijasi Kamilla.


Kelionę į Ameriką ji norėjo išnaudoti prasmingai. Kaip pati sako, jautė, kad čia kažkas turi gimti. „Nejučia viskas ėmė dėliotis į savo vietas. Nors buvo akimirkų, kai neturėjau pinigų (jų siuntė ir mokiniai, ir tėvai, ir seneliai), tačiau jaučiau, kad judu su tėkme.


Manau, gyvenime svarbiausia – daryti tai, ką nori. Nėra nieko baisiau, kaip sutikti 40 metų žmogų ir uždavus jam klausimą, ar šis laimingas, išgirsti atsakymą, kad ne.


Taigi pradėjau projektą More. Than. A. Woman – kol kas jį tokiu pavadinimu galima rasti tik instagrame, bet tikiu, kad greitai apie jį sužinosite iš žymiai daugiau platformų. Turiu viziją, kad tai galėtų išaugti į sisteminius šokių mokymus.

Šis projektas man suteikia galimybę bendrauti su bet kokio amžiaus žmonėmis. Turiu perlipti per save ir išdrįsti paklausti; kartais sulaukiu ir neigiamų reakcijų, bet tai – irgi dar vienas žingsnis į priekį.


Žvelgdama į kiekvieną žmogų matau tiek unikalaus... Apie tai ir yra mano žinutė. Visi esame ypatingi ir verti geriausio. Noriu pasidalyti savo įkvėpimu augti, tobulėti ir nuolat judėti pirmyn kartu su kitais. Ir būtent čia, Lietuvoje, kur tiek daug patyčių, tai gali išaugti ne tik į socialinį, bet ir į edukacinį judėjimą.


Aš tiesiog negaliu stovėti vietoje“, – pokalbį užbaigia šokėja.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis