Idomiausių istorijų žurnalas „Panelė“ lapkričio numeryje išspausdino šiurpą keliančią Vainoros Blaškevičiūtės (23m.) dramą. Mergina, dėl išskirtinės išvaizdos kentėjo baisias patyčias. Tai sukėlė skausmingas pasekmes. Portalas Panele.lt pristato trumpą straipsnio apie Vainorą ištrauką.
Aukščiausia Gudelių kaimo mergina Vainora į mokyklą pėdindavo susilenkusi, kad tik kas nepamatytų jos dantų… Ji niekada neturėjo vaikino, o vietoj meilių žodžių girdėjo tik šlykščius įžeidinėjimus.
Ši istorija prasideda ir baigiasi liūdnai – vien problemos. Pagrindinė – medicininė, iš jos kilo ir visos kitos. Reikėjo geriausių gydytojų, profesorių ir krūvos pinigų, kad ją įveiktų. Antroji – visuomenės požiūris, baisi netolerancija… Iš pirmo žvilgsnio daug menkesnė bėda, bet ar tikrai? Deja, dar niekas neišrado būdų, kaip patyčias pažaboti. Na, o trečioji bėda, kuri nepatyrusiems sunkiai suvokiama, – pirmųjų dviejų pasekmės. Išgydyta, nebeapkalbama… O vis tiek nelabai laiminga.
NIEKAS NENORĖJO DRAUGAUTI
Marijampolės rajone esančiuose Gudeliuose Vainora buvo tarsi raupsuotoji, nors tuo niekada nesirgo. Riebiomis replikomis, bjauriomis pravardėmis vietiniai žmonės merginą šaukdavo tik todėl, kad ji nebuvo panaši į kitas. Ūgiu (184 cm) lenkė daugelį kaimo vyrų, ką jau kalbėti apie merginas. Vengdavo baliavojančių kompanijų, daugiau tylėjo, o ne kalbėjo… Bet labiausiai jai kliuvo dėl įgimtų sveikatos sutrikimų – neproporcingo žandikaulio, kreivo sukandimo ir dantų. Niekaip nesuprato gudeliškiai, kaip taip gali būti – juk nematyta, negirdėta…
„Pats švelniausias žodis, kuriuo mane vadino, – „stalčius“. Nes dažniausiai pasisveikindavo necenzūrinėmis frazėmis arba pačių sugalvotais palyginimais, pavyzdžiui, „čia ne snukis, o laivas“. Gal jiems atrodė, kad aš maivausi, specialiai taip kraipausi?“ – dabar svarsto Vainora.
Taip dar visai mažutėje vaiko širdelėje kaupėsi ašaros ir nepasitikėjimas žmonėmis. Baisu nepritapti!
Dantų tiesinimo „amunicija“, kurią Vainora sukaupė per daugybę šypsenos tobulino metų.
NEMATYTA SITUACIJA
Net Vainorą konsultavę gydytojai nustebdavo, išvydę tokią žandikaulio anomaliją. Ir nesugebėdavo paaiškinti, kodėl ji atsirado. „Svarstė, gal kalcio trūksta? Bet nustatė, kad ne.“ Vieni tik skėsčiojo rankomis, ramindami, kad teks susitaikyti su situacija, nes nieko neįmanoma pakeisti. Kiti liūdnai konstatuodavo: baisiausia padėtis, kokią tik kada nors teko matyti.
„Mano žandikauliai buvo absoliučiai neproporcingi. Apatinis dantų stalčius didesnis už įprastą, labai atsikišęs, o viršutinis žymiai mažesnis. Negalėjau normaliai atsikąsti, maistą tekdavo plėšyti dantimis. Su jais irgi problemos – kreivi, su dideliais tarpais. Akivaizdžiai matėsi – veidas deformuotas, kreivas.“
DŽIAUGSMAS IR AŠAROS DĖL KABIŲ
Tėvai visaip stengėsi gelbėti dukrą, ieškojo būdų suteikti jai normalią išvaizdą. Pirmieji medikų bandymai buvo atlikti, kai Vainorai suėjo septyneri. Tai buvo paprasčiausios priemonės – plokštelės ir kabės. Jos dažnai padeda menkesnes problemas turintiems. „Statė plokšteles – skirtingų formų, skirtingas funkcijas atliekančias. Kaip košmaras – kiekvieną kartą reikėdavo tokį aštrų dratą įstatyti į dantenas. Ne tik skaudėjo, bet ir kraujavo. Po plokštelių atėjo breketų eilė. Kitos panelės kompleksuoja dėl kabių, bet aš džiaugiausi – jos man teikė daug vilties… Daug jų bandė pritaikyti, bet vieną dalyką nespėdavo sutvarkyti, jau prasidėdavo naujos bėdos“.
Žurnale smulkiai aprašomas visas gydymo procesas, jo sudėtingumas ir kaina. Tačiau tuo šis išskirtinis straipsnis nesibaigia. Vainora norėjo viešai atskleisti kitą gyvenimo liniją.
KAS JUOKSIS PASKUTINIS
Nuo patyčių, kurias girdėjo vaikystėje ir paauglystėje, Vainorai išsivystė nepilnavertiškumo kompleksas. Mergina iki šiol nėra turėjusi vaikino ar artimo draugo. Nei ją kas kvietė į pasimatymus, nei ji pati tą daro. Labai bijo, kad atstums. Geriausiomis draugėmis vadina dvi savo seseris, daug bendrauja su tėvais. Naujus žmones prie savęs prisileidžia itin sunkiai.
„Nemėgstu gyventi pagal primestas taisykles, nemanau, kad visi turi turėti antras puses. Man gerai ir be vaikino. (Žmonėms nebeliko priežasties šaipytis. Gali gyventi naują normalios merginos gyvenimą…) Kalbos gal ir sustojo, tačiau visi tie, kurie varė ant manęs, mintyse amžinai liko skriaudikais. Aš dar iki operacijos stengdavausi…“.
Straipsnio tęsinio ieškok lapkričio mėnesio žurnale „Panelė“.
