Išgirdus kreipinį „milijonieriaus dukra”, automatiškai kyla ne pačios skaniausios asocijacijos. Nori nenori į galvą beldžiasi tingios, rūbais, ir vaikinų dėmesiu aptekusios merginos paveikslas. Tačiau šįkart viskas yra kiek kitaip.
Prieš penkerius metus „Panelės” žurnale publikavome interviu su Birute Marozaite, kuriai nors ir pasisekė gimti turtuolių šeimoje, tačiau tai nebuvo vienintelis jos pasiekimas ir skiriamasis bruožas. Geras gyvenimas nuo pat mažens buvo padėtas ant lėkštutės, tačiau tas pačias lėkštutes Birutė plovė nuo septynerių metų. Sunkus darbas bei studijos Šveicarijoje garantavo, kad mergina taptų vieno prestižiškiausių restoranų „Amatininkų užeiga” direktore!
Ne veltui milijonierių Irenos ir Vaidoto Marozų dukra Birutė (26) nuo vaikystės tėvų restoranuose plovė indus ir klientų automobilius. Plovė ir plušėjo taip gerai, kad galiausiai tapo prestižiškiausio gimdytojų restorano „Amatininkų užeiga“ direktore ir dabar mamos skiriamą algą leidžia kelionėms, vardiniams drabužiams bei vakarėliams. „Raškau tėvų sukurto verslo vaisius ir mėgaujuosi tuo”, – džiaugiasi herojė, vadovaujanti net savo tėčiui, kuris po skyrybų su žmona tapo paprastu barmenu.
Kaip gimsta milijonai?
Sutuoktiniai Irena ir Vaidotas Marozai restoranų verslą pradėjo vos baigę studijas ir ilgą laiką su partneriais vadovavo populiariam Vilniaus naktiniam klubui „Geležinis vilkas”, vėliau suko stomatologijos ir šviestuvų biznį, kol galiausiai apsistojo ties nekilnojamojo turto nuoma bei tikru aukso veršiu – „Amatininkų užeiga“.
Idėja miesto centre esančiame restorane siūlyti šaltibarščius bet kuriuo paros laiku pasiteisino – netrukus spauda ėmė skaičiuoti jų milijonus, o sėkmingoji pora pamažu įsiliejo į verslo elitą ir ėmė lankytis viename aukštuomenės vakarėlyje po kito. Deja, prieš penkerius metus sutuoktinių keliai išsiskyrė, o visus verslus perėmusi Irena pasakė garsiąją frazę: „Pinigai geriausiai dalijasi iš vieno.“ Tačiau viena dalytis su verslo partneriais ar buvusiu vyru, o kita – su dukra, kuri jau senokai perprato šeimos biznio subtilybes ir tapo dešiniąja mamos ranka.
Savaitės skaitomiausi:
Kaip pasidaryti veido valymą namų sąlygomis? Konsultuoja specialistė
ANTAKIAI: grožio blogerės pamokėlė, kaip tinkamai juos paryškinti(VIDEO)
„Skudurynų“ reidas: kaip stilingai apsirengti už kelis litus?(FOTO)
„Dirbu nuo septynerių“
„Tėvų verslo pradžią atsimenu kaip dabar, nes beveik užaugau restoranuose. Jau nuo septynerių uždarbiavau – kol tėvų klientai valgydavo, mes su draugėmis jiems mašinas nuplaudavom. Būdavo, stovim su putom, kempinėm, siurbliais ir laukiam norinčiųjų, o jų daug atsirasdavo. Paaugusi ir indus ploviau, ir stalus nurinkdavau, o aštuoniolikos pradėjau dirbti „Amatininkų užeigoje“ pamainos direktore ir taip ketverius metus – kol studijavau Vilniaus Gedimino technikos universitete įstaigų vadybą.
Dirbdavau ir naktimis, ir savaitgaliais, kartais net po dvylika valandų. Atsakiau už personalą, virtuvę, klientų savijautą. Dažnai tekdavo ir su išgėrusiais žmonėmis tvarkytis, nepatenkintus klientus raminti. Nemalonu, kai ant tavęs rėkia, bet šiame darbe tai ne naujiena – per savaitę kelis kartus su kuo nors susipyksti.“
Studijos su „viskas įskaičiuota“
„Darbuose pertrauką padariau tik dėl magistrantūros, kai išskridau į Šveicariją – ten metus studijavau viešbučių ir restoranų vadybą. (Kodėl būtent Šveicarijoje?) Nes ten labai išvystyta turizmo sritis. Svarsčiau galimybę mokytis ir Majamyje, bet nutariau, kad per toli. O Šveicarija ir arti, ir ten labai gražu. Universitetas kalnuose, mažame slidininkų kaime – beveik visą jį sudaro mokslo įstaigos pastatai.
(Kur gyvenai?) Bendrabutyje. (Netvarka, kambario draugai ir panašiai?) Ne, gyvenau viena kambaryje, norėjau nuosavos erdvės. (Studijos brangios?) Kiek mokslai kainavo, dabar nepasakysiu, bet vertėjo mokėti. Juk į kainą viskas buvo įskaičiuota – ir studijos, ir bendrabutis, ir maitinimas. Savo pinigus ten leidau tik malonumams. Ir sąlygos studentams fantastiškos – pro langą nerealus vaizdas į kalnus, gamta kaip iš atviruko, jei nori siautėti – universitete ir baras, ir naktinis klubas.“
Nelabai sunkios direktorės pareigos
„Po mokslų grįžusi į Lietuvą tapau „Amatininkų” direktore. Niekas iš personalo į mane taip nesikreipia, vardu vadina. Man tos pareigos suteiktos, kad mamai nereikėtų dėl kiekvieno menkniekio važiuoti į užeigą pasirašyti dokumentų. Darbuotojus atleidžiu ir priimu aš, darau pavedimus tiekėjams, sudarau banketų sąmatas – mamai dėl to galvos nekvaršinu. Galiu nuolaidą suteikti, galiu pavaišinti ką noriu. Laisvės turiu pakankamai daug.
Mano darbo diena prasideda 10–11 val. ryto kavos gėrimu užeigoje. Vasarą ateinu dar drėgnais plaukais – pasėdžiu, pabendrauju su personalu, tada jau užsidarau kabinete. (Turi nuosavą?) Dalijuosi juo su buhaltere. Yra ir atskiras kabinetas, į kurį retkarčiais užsuka mama. Būna, kad darbo daugiau, tada skambinu, organizuoju, o kartais tik nuobodžiauju prie kompo. Tada pietūs, vėl darbas ir kokią 17–18 vakarienė. Paskui namo. Šiaip gera, kad grafikas pakankamai lankstus. Į sodybą savaitgaliui galiu išvykti jau ketvirtadienio vakare, galiu kaip šiandien pusę dienos fotosesijai skirti, galiu nubėgti pas kirpėją ir panašiai.”
Alga su papildais
(Atlyginimą pati sau moki?) „Mama moka. Nesakysiu, kiek tiksliai, bet kaip normalus darbuotojas uždirbu. (Alga priklauso nuo to, kiek dirbi?) Labai nedaug. Nėra procentų nuo apyvartos ar panašiai. Aišku, pliusas tas, kad man maistas beveik nekainuoja. Juk dažniausiai valgau užeigoje, meniu moku mintinai. Todėl namie šaldytuvas tuščias. Jame tik alkoholiniai gėrimai, jei draugai užsuktų.“
Mama keliauja, ji dirba
(Girdėjau gandų, kad jau penkerius metus tavo mama daugiau ilsisi nei dirba.) „Taip, ir gerai daro. Dabar mano metas užsidirbti ateičiai, o ji tegu mėgaujasi gyvenimu – jau išmaišė egzotiškąją Aziją, JAV, ir neketina sustoti. Dar mama į vakarėlius, priėmimus vaikšto, o jiems pasiruošti, pasipuošti reikia. (Šmėžuoti žurnalų puslapiuose – reklamos dalis?) Kodėl gi ne? Ji turi daug draugų, pažįstamų, gauna kvietimų. Aš tuo tarpu to vengiu, nes neįdomu. Tik kartais nueinu, jei tikrai fainas renginys. Ko ten veržtis – žvaigždžių draugų neturiu. (Ir Manto Petruškevičiaus nepažįsti?) Oi, tą tai pažįstu. (Kikena.) Na, aš iš tiesų daug ką pažįstu, bet taip tik „Labas, ate, kaip sekasi.“
Vadovauja tėčiui ir sesei
(Darbas toli nuo namų?) „Tik trys minutės, nes gyvenu Užupyje. Ten turime tokį namą iš dviejų dalių. Viename po skyrybų gyvena tėtis, kitame – aš. (Tai tėtis prižiūri, kad nerūkytum ir negertum?) Aš visiškai savarankiška. Ir rūkau, ir geriu kartais. O su tėčiu apskritai matomės nedaug. (Kiek žinau, tėtis pas tave barmenu dirba, yra tavo pavaldinys.) Taip, tačiau jis atsakingas už lauko kavinę ir mes bendrų reikalų beveik neturime. Į darbą važiuojame atskirai. (Kažkur skaičiau, kad ir sesuo pas tave dirba.) Justinai tik septyniolika, ji kol kas į verslus nelabai kišasi, jai rūpi mokslai ir menai, užeigoje tik barmene ar padavėja kartais padirba. Gal ateityje ir rimčiau prie mūsų prisijungs, labai to norėčiau.“
Reklamuoja žurnalistai ir Brazauskas
„Kol kas klientų mums užtenka, krizė negresia – tik užsieniečių kiek sumažėjo dėl „Flylal“ bankroto. Į reklamą beveik neinvestuojame, vis pasiseka pasireklamuoti už dyką. Tai žurnalistai ką apie mūsų šeimą parašo, tai koks skandalas. Va, prieš kelerius metus įkaušęs Algirdo Brazausko asmens sargybinis šaudė mūsų užeigos virtuvėje ir vaikėsi virėją. (Kikena.) Iš pradžių visi rašė apie įvykį, paskui – apie bylą, o dabar dar pats virėjas apie savo gyvenimą laikraščiui interviu davė. Klientai, bijantys susišaudymų, gali būti ramūs – žaibas į tą pačią vietą du kartus netrenkia. Mes jau pakrikštyti, jau saugu.“
Nepamišusi dėl grožio
(Kaip pasipuoši į darbą?) „Neturiu nė vieno klasikinio kostiumėlio. Ir verslininkės portfelio nerastumėte. Va mano darbinis tašiukas (rodo nykštukinio dydžio rankinę). Jame telpa piniginė, telefonas ir raktai. Nesidarau nei pedikiūro, nei manikiūro, nei makiažo – blakstienos ilgos, antakiai išraiškingi, nėra ką piešti. Vienintelis dalykas, kuriam skiriu daug dėmesio, tai šukuosena – kerpuosi „Zorazoje”, patinka, kad grožio salonas arti darbo. (Tai gal bent dažnai „šopiniesi”?) Pirkimo manija jau persirgau. Batų turiu tris maišus – reikia bent tuos sunešioti. Dabar prekybos centrus apeinu, kai mama ištempia. Sako: „Palydėk mane į parduotuvę.“ Atsikalbinėju: „Ai, ne, tingiu.“ Tai sako: „Gal ir tau ko nors paieškosim.“ Tada jau varau. (Kikena.)
Dažniausiai neatsispiriu suknelėms. Labai praktiškas drabužis – užsivelki ir eini. Kad nereikėtų ir prie lyginimo lentos stovėti, perku drabužius iš nesilamdančių medžiagų. (Kokie dizaineriai labiausiai patinka?) Mėgstu Ričmondo drabužius, juos perku Mariaus Gelažniko parduotuvėje. Bet būna, kad pavaikštau „Akropolyje”, jei tinka ir patinka, nusiperku suknelę kad ir už šimtą litų. Juk tai, kad įsigysi kažką prabangaus, dar nereiškia, jog būsi išskirtinis. Kartą pas tą patį Gelažniką nusipirkau labai gražų „Blumarine” kolekcijos sijoną ir nuėjau į „Stikliuose” vykusį laidos „Mados reidas“ pristatymą. Ir ką – tokiu pat sijonu pasipuošė ir buvusi „misė”, Gelažniko draugė bei verslo partnerė Ilona Penkauskienė. (Kikena. Kuo viskas baigėsi?) Sijoną nuėjo persivilkti ji. Juk aš esu jų klientė.“
Geriausi draugai – pavaldiniai
(Dažnai keliauji?) „Kartą ar du per metus lekiu pasišildyti prie jūros, nesvarbu, kuriame užsienio kurorte. Va, neseniai buvau Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai), bet nepatiko. Skridau saulės ir paplūdimių, o papuoliau į pramoninį miestą, paskendusį statybose. Šiaip toli nesibeldžiu ir tokių drąsių egzotiškų kelionių kaip mama dar nesu išbandžiusi. (Kodėl?) Nemėgstu ilgų skrydžių ir gurmaniško maisto. Aš net Lietuvoje nesilankau prašmatniuose restoranuose, iš kurių dažniausiai išeini tuščiu skrandžiu. Man patinka konkretus maistas – mėsa, pica.
(Su kuo atostogauji?) Su mama, draugais, bet tada jau atostogos labiau persikelia į diskotekas. Su kompanija dažnai varom į Palangą ar tėvų sodybą Molėtuose. Kviečiuosi tik tikrus draugus, kurių ratas labai labai siauras. (Su kuo draugauji?) Linksminuosi su keliais žmonėmis iš savo darbuotojų. Dar jų draugai prisideda. (Ar jie nesijaučia antrarūšiai? Tu gi vis tiek auksinis jaunimas, savininkės dukra.) Jie mane seniai pažįsta, tad nekompleksuoja. Kartu juk ir bėdas sprendėm, ir indus plovėm. (O nebūna paskui sunku priimti skaudžius sprendimus?Juk ir tuos draugus kartais reikia nubausti, sudrausminti…) Aš ant jų nerėkiu, o tariuosi. Pasakai protingą sakinį ir jie jį priima protingai.“
Tik ne prie puodų!
(Gali pasakyti, kad mama – tavo geriausia draugė?) „Mes tikrai esame geros draugės, daug viena kitai pasipasakojame, bet kartu ir gerokai skiriamės. Pavyzdžiui, ji rūpinasi namų interjeru, jai svarbi kiekviena detalė – jei apsukčiau nors vieną eksponatą iš jos žąsų statulėlių kolekcijos, tikrai pastebėtų. Aš paprastesnė. Sienos išdažytos, baldai sustatyti, ir gerai. O menai tai… Net sesers pieštų paveikslų nepakabinu, nes nesugalvoju kaip ir kur.
Ir šiaip kol kas nesu labai šeimyniška. Neturiu nei katės, nei šuns. Mano kieme tik veja – gėlių neauginu. Maistą gaminti tingiu, nors turiu vieną puodą ir keptuvę. Geriau lėkti į miestą su draugais, nei vienai namie medituoti prie viryklės ar televizoriaus. Manau, panašiai elgsiuosi ir ištekėjusi, kokia čia romantika, jei vyras prie kompiuterio, o žmona – prie puodų.“
Svajonių nuotaka gyvena viena
(Tai kada tekėsi?) „Nežinau. Su paskutiniuoju vaikinu išsiskyriau prieš kelis mėnesius, dabar esu laisva, nors simpatijų, gerbėjų netrūksta. Bet išsirinkti tą vienintelį labai atsakingas žingsnis. Tėtis sako, kad pagal mano reikalavimus Lietuvoje gal tik penkis vyrus atrastume. (Kikena. Nori turtingo?) Noriu organizuoto, veiklaus, o tokie anksčiau ar vėliau tampa turtingi. Bet neturiu reikalavimo, kad jau susipažinus jo sąskaitoje ilsėtųsi milijonas. (Mama nepataria, kokio jaunikio geriau ieškoti?) Ji džiaugiasi, kai įsimyliu, koks tas vaikinas bebūtų. Esu turėjusi vaikinų, kurie nėra turtingi. Ir ne vieną. Mama dėl to nepriekaištavo.“
Duokit meškerę ir degtinės!
„Tačiau šiaip vyriška kompanija nesiskundžiu. Su vaikinais vykstu žvejoti, grybauti, jiems daugiausia paslapčių pasakau, o neseniai su geru draugu ėmiau pramoginius šokius lankyti. (Kaip įkalbėjai?) Mes su juo kažkada linksminomės „Pabo Latino“ klube ir stebėdami žmones, supratom, kad labai nuo jų atsiliekame šokių judesiais. Buvom pakankamai įkaušę ir prisižadėjom, kad va, lankysim būrelį, nes sau gėdą darom.
Laikomės žodžio, vaikštom į kursus kartą per savaitę, nors abiejų rezultatai kol kas nespindi. Daugiau jokių hobių, tokių kaip jodinėjimas ar tenisas, neturiu. Man geriau ne aristokratiškos pramogos, o žmoniškos! Savaitgaliais labai mėgstu eiti kur nors prisigerti, pašokti, pasiautėti. (Vyną degustuoji?) Oi ne, jo nemėgstu. Geriau jau kelias taureles degtinės, taigi grynas produktas. Aš labai lietuviška, ne veltui Birutė.“
„Dviračių neišradinėju, tik ramiai minu“
(Apie savo verslą nesvajoji?) „Kol kas iš šeimos verslo pabėgti nežadu. Vadovaujuosi taisykle – „Kam išradinėti dviratį, jei jis jau išrastas?“ Raškau tėvų sukurto verslo vaisius ir mėgaujuosi tuo. (Ar jauti, kad dirbi sau, ar kaip pas mamą?) Anksčiau gal labiau kaip pas mamą, bet dabar ant mano pečių jau gula daug atsakomybės – jaučiu, kad dirbu sau. (Gal norisi plėstis, uždirbti dar daugiau?) Turiu pinigų pavalgyti, pakeliauti, turiu ką apsirengti, turiu už ką išgerti, ir man to užtenka.“
Didžiausio tiražo mėnesinis žurnalas „Panelė“ visuomet stebina unikaliomis istorijomis, savitu požiūriu, ryškiomis fotosesijomis ir nepakartojamais herojais.
Ar norėtum, kad žurnalas atkeliautų pas tave kas mėnesį? Dalyvauk konkurse ir laimėk žurnalo „Panelė“ prenumeratą 3 mėnesiams! Atsakyk į apačioje pateiktus klausimus ir neužmiršk įrašyti savo vardo, pavardės bei elektroninio pašto adreso.
