Ar mėgsti atidėlioti darbus, nors paskui tenka ir kelias naktis nemiegoti, kad juos atliktum? Tuomet šie patarimai – kaip tik tau. Instrukcija, kaip visiems laikams „išgyti“ nuo atidėliojimo!
Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija
Vienos savaitės sėkmė
Pilnas šaldytuvas maisto, tobulai sutvarkyti namai, garantuotai baigti darbai, užblokuotas „Facebook” profilis, išjungtas „Skype” ir pranešimas draugams – „Būkite geri, niekur nekvieskite”. Taip maždaug prieš metus pasiruošiau baigiamojo bakalauro darbo rašymui. Tikslas: parašyti 120 tūkst. spaudos ženklų protingo teksto per vieną savaitę, skirti tam maždaug 10 valandų per parą. 8 valandos liko miegui, 4 – valgymui ir neilgam pasivaikščiojimui, juk nesinorėjo, kad tuo metu taip reikalingos smegenys imtų ir suskystėtų.
Uždraudžiau sau skaityti naujienas internete, netikrinau pigių skrydžių bendrovių puslapių ir naudojausi tik universiteto elektroniniu paštu. Pasižadėjau: jeigu jau įsijungiu kompiuterį, laiko galiu skirti tik bakalauro darbui. Rezultatas: po velnių, man pavyko!
Tai – vienas iš tų retų atvejų, kai 100 proc. išvengiau prokrastinacijos – prakeikto įpročio atidėlioti svarbius reikalus, darbus ar tiesiog dalykus, kuriuos padaryti būtina, o pradėti – itin sunku.
Jeigu išmoktumėme neatidėlioti, pakiltų bendrasis vidaus produktas, patentų biurai nespėtų fiksuoti naujų išradimų, knygynuose penkiskart padaugėtų knygų, miestai būtų gražesni, o jų gyventojai – laimingesni.
Kai darai viską, bet ne tai, ką reikia
Atidėliojimas tikrai nėra vien moksleivių bei studentų problema. Atidėlioja ir mokytojai, ir profesoriai. Veikiausiai – net ministrai. Ir Dalia Grybauskaitė tikrai atidėlioja. Ką jau Grybauskaitė – Obama, ir tas yra bent 5 minutes nusukęs nuo pasiruošimo metinei kalbai, kad internete paskaitytų komentarus apie save. Tačiau atidėliojimas atidėliojimui nelygus. Maždaug 20 proc. pasaulio žmonių kenčia nuo chroniškos prokrastinacijos – jų noras reikiamą veiklą iškeisti į malonesnę toks stiprus, kad daro didžiulę žalą kasdieniam gyvenimui.
Šią sritį tyrinėjęs amerikiečių mokslininkas Joseph R. Ferrari pastariesiems piliečiams siūlo lankytis pas psichologą – mat patogius dalykus, prie kurių pripratome, pamiršti ne taip ir lengva – reikia pagalbos. Visiems likusiems 80 proc. Žemės atidėliotojų turim gerų naujienų – šiek tiek pasistengus galima prislopinti tą nelemtą prokrastinaciją.
Produktyvumo draugai ir priešai
Trumpas pokalbis su sėkmingu verslininku tikrai atneš didesnės naudos nei trys dienos, praleistos plote su chebra, svajojančia tik apie tai, kad balius niekada nesibaigtų. Žmonės tokie jau yra – dauguma jų draugus renkasi silpnesnius už save, kad patys atrodytų stipresni. Pakeitus požiūrį ne tik atsiranda drąsos efektyviam bendravimui, bet ir padidėja motyvacija pagaliau nuveikti kažką doro. Ieškok įkvėpėjų, džiaukis aplinkinių pasiekimais ir nemanyk, kad nuostabius dalykus gali sukurti tik kiti. Tokiu atveju sąžinė neleis gulinėti ir bėgti nuo darbų, kurie garantuotai tau sukurs geresnę ateitį.
Kad aplinka nebūtų kalta
Vienas mano pažįstamas visus darbus universitetui, mokslinius straipsnius ir kitus užknisančius rašto reikalus atlikdavo bibliotekos skaitykloje, iki kurios gerą pusvalandį mindavo dviračiu. „Bibliotekoje nėra šaldytuvo, neskalbtų drabužių ir kambariokų”, – savo įprotį paaiškino vaikinas ir patikino, kad važiuodamas dviračiu pravėdina smegenis, o sėdėdamas skaitykloje darbus atlieka dvigubai greičiau nei namuose.
Iš tiesų svarbu rasti vietą, kurioje būtų kuo mažiau sąlygų atidėliojimui. Vieną dieną geriau dirbsis triukšmingoje kavinėje, kitą – parke po uosiu. Daugiausia pagundų atidėliojimui slepiasi namuose – nuosava erdvė tiesiog prašosi joje veikti bet ką, tik ne tai, ką reikia.
Elektroninių erdvių verpetai
Mūsų tėvai mėgsta girtis, kad jie, kaip mes, „šūdo nemaldavo”: skaitydavo daugiau knygų, vasaras leisdavo gamtoje ir tik vienas kitas nešiojo akinius – tie, kieno akys buvo iš prigimties silpnos. Gal šiek tiek ir perdeda, bet iš tikrųjų – kompiuteris kartu yra ir Dievo, ir velnio išradimas. Be interneto dabar jis tinkamas tik pilvui pasišildyti, o kur internetas, ten ir milijonas priežasčių prokrastinacijai. Socialiniai tinklai, gmailai, kompiuteriniai žaidimai… Kaip juos įveikti?
„Facebook”. Kai ketini atlikti kažkokį darbą, jokiu būdu neapdeitink savo statuso, nekrauk nuotraukų ir nieko kito. Kažką publikavus norėsis patikrinti, kiek žmonių tai laikina, perskaityti komentarus, į kai kuriuos atsakyti ir tai tęsis be pabaigos. Kitas būdas – užblokuoti profilį. Vieniems tai veikia dienai, kitiems – mėnesiui ar net „ant visai”.
„Youtube”. Jei dirbant tau reikalinga muzika (yra žmonių, kurie negali susikaupti spengiančioje tyloje, kurioje laikrodžio rodyklės tiksėjimas primena žemės drebėjimą), klausyk jos per kompiuteryje esančią programą ar internetinį radiją. Tada muzikos klausymas nevirs magelaniška kelione po bekraštes „Youtube” platybes.
Elektroninis paštas. Išjunk funkciją, pranešančią apie naujus laiškus. O geriausia, prieš pradedant svarbų darbą atsakyti į visus laiškus. Be to, niekas juk ir nesitiki, kad atsakysi per keletą minučių, jei bus labai svarbu – paskambins.
Naujienų portalai, blogai ir pan. Stenkis visa tai skaityti nustatytu laiku. Pavyzdžiui, kol geri rytinę kavą, šiek tiek po pietų ir pan.
„Skype”. Išjunk. Kito kelio nėra.
Kad nesuaugtum su kėde
Skaitomiausių knygų autorius japonas Haruki Murakami kasdien keliasi 3 val. ryto ir rašo. Apie 4 valandą popiet jis apsiauna sportinius batelius ir pasileidžia bėgti – kasdien bėgiodamas praleidžia mažiausiai porą valandų. 9 val. vakaro Murakami jau guli lovoje. Cigaretes, kalvadosą ir bemieges naktis, kažkada džiazo barą turėjęs rašytojas, iškeitė į sportą. Jis tikina, kad dabar dirba daug produktyviau.
Taip jau yra, kad protinį darbą dirbantiems žmonėms geriausias poilsis – fizinė veikla, tik tada organizmas normaliai pailsi. Smegenys atsipalaiduoja, nebebijo netikėtų iššūkių, lengviau susidoroja su silpnumo akimirkomis ar baime, kad esi nevykęs savo užduočiai atlikti.
Kaip nugalėti baimę kažką veikti
Daug kas gyvenime pasikeičia pakeitus požiūrį.
Jeigu pradėsi galvoti, kad va ir tą reikia padaryti, ir aną, sau sukelsi daug streso, nuo darbų norėsis bėgti kuo toliau. Didesnes užduotis suskirstyk į mažesnes, tada jos neatrodys tokios gąsdinančios. Turėk tikslą per dieną atlikti kažkokį užduoties kiekį. Tada norėsis tai padaryti kuo greičiau ir veikti ką nors kita.
Kuo didesnis planas, tuo sunkiau jis įgyvendinamas. Gali praleisti dešimt metų planuodamas ir realiai nieko nenuveikdamas. Suplanuok keletą žingsnių ir pirmyn!
Mažiau galvok ir nebijok!
Kol vieni galvoja – ar valgyti ledus, ar suflė, kiti suvalgo juos abu ir jau net būna atsikratę gautų kalorijų. Jeigu dvejoji – ar pradėti, ar ne, kuo greičiau ženk pirmąjį žingsnį. Tik nesumaišyti svarbių darbų su lengvais ir nelabai reikšmingais. Jeigu neskambini viršininkui dėl susitikimo, o vietoje to rašai elektroninius laiškus kolegoms, vadinasi, bijai jam skambinti – jaudiniesi, kad pokalbis bus nepatogus, kad sugrius tavo planai. Išmok pajusti malonumą, kurį patiri nugalėjęs tai, ko bijai. Statistika padrąsinimui: 80–90 proc. dalykų, kurių bijome, taip niekada ir neatsitinka.
