Emigrantės iš Biržų sėkmė: skudurą paimu retai, o uždirbu kaip verslininkė(INTERVIU)

Nida Juškaitė (25 m.) iš Biržų Norvegijos mieste Stavangeryje gyvena lyg ponių ponia, gal net beveik karalienė. Tūkstančiai mūsų šalies merginų ten sunkiai lenkia nugaras ir dirba paprastomis valytojomis, o Nida užima garbingas vyr. valytojos pareigas, dėl kurių visos kovoja. „Šepetį ar skudurą paimu labai retai, o uždirbu kaip aukščiausio lygio verslininkė.“

Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija

JEIGU LIETUVĖ – TAI VALYTOJA

Yra pasaulyje toks miestas, kur absoliuti dauguma merginų su lietuvišku žaliu pasu dirba vieną ir tą patį darbą – valytojomis. Praktiškai valytojų sostinė. Vietiniai net juokauja – jeigu lietuvė, tai gali net neklausti, ką veikia, šimtas procentų, kad valymuose uždarbiauja. Vienos yra siurbėjos ar šlavėjos, kitos atsakingos už dulkių valymą nuo stalų, yra dar viešbučių kambarinės, naftos platformų plovėjos ir privačių namų tvarkytojos, save vadinančios „namų ekonomėmis“.

Kad šios norvegų kalbos – ne tušti plepalai, įsitikinome lietuvių bendruomenės žiemos šventėje. Visos užkalbintos – ir maždaug 20-ies, ir vyresnės, 40-ies metų, dirba valymuose. „Taip yra todėl, kad mūsų merginos pritingi mokytis norvegų kalbos, angliškai joms irgi sunku susišnekėti. O be kalbų čia nepriima nei į biurus vadybininkais, nei į aptarnavimo sferą. Norvegai – nacionalistai, nori šnekėti savo kalba, tą žinodamos mūsiškės ir eina tiesiu taikiniu į valytojas. Jeigu jau pradeda, sunku iš ten išeiti – pinigai geri, bet darbo krūvis didelis, nelieka laiko ko nors geresnio ieškoti“, – šią išskirtinę situaciją „Panelei“ komentavo Rogalando apylinkės pirmininkas Saulius Trepekūnas.

ALGA SKIRIASI DEŠIMT KARTŲ

Įdomus dalykas: Lietuvoje atliekant visuotines žmonių apklausas tema „Kokio darbo nenorėtum dirbti?“, atsakymuose kas antras pamini kiemsargių ir valytojų profesijas. Dailioji lytis save labiau linkusi įsivaizduoti teisės, ekonomikos arba šou verslo srityse.

Bet valymai Lietuvoje nelygu valymams Norvegijoje! Skudurai ir šepečiai tie patys, šiukšlės irgi tokios pat. Bet atlyginimas skiriasi dešimt kartų. Mūsų šalyje daugelis tenkinasi minimumu – 1000 Lt. Tuo tarpu vikingų šalyje prakutusi valymų srities asė gauna 10 tūkstančių litų! Dar yra ir vyr. valytojos! Pareigos, apie kurias niekada anksčiau man neteko girdėti. Norvegijoje taip vadinamos pačios geriausios, paklusniausios, pareigingiausios. Štai Stavangeryje, kur oficialiais skaičiavimais gyvena apie 5 tūkstančius mūsų tautiečių, vyr. valytojomis tituluotos vos kelios dešimtys.

ELITAS

Kodėl gerai būti vyr.? Pirmiausiai jos gauna valdžią į rankas – pradeda vadovauti paprastosioms. Dar skiriami tarnybiniai mobilieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai, net automobiliai. O svarbiausia dalis, žinoma, yra atlyginimas, kuris tarp vyr. valytojų svyruoja nuo 12 iki 20 tūkstančių litų per mėnesį. Jūs įsivaizduojate? Tai suma, kurią Lietuvoje uždirba tik rimtų įmonių vadovai.

FANTASTIŠKAI GERAI

Štai kodėl visa išdidi, savimi labai patenkinta po Stavangerio centrą vaikšto mūsų herojė Nida Juškaitė. Ji jau kelerius metus yra vyr. valytoja. Būtina pasidžiaugti, kad kartu su paaukštinimu jai labai pradėjo sektis su bernais. Ypač jaunesni supuolė kaip bitutės prie medaus. Vienas, kitas, trečias – šaunesnis keitė geresnį.
„Tikrai labai pasisekė, neturiu kuo skųstis, gyvenime nieko nenorėčiau keisti!“ – per interviu nuolat kartojo Nida.

PALAIDOTA GINEKOLOGINĖ SVAJONĖ

(Kodėl emigravai?) „Esu iš tų žmonių, kurių netenkina lietuviška tvarka... Pažinčių kraštas, jeigu neturi užtarimo, nieko nepasieksi. Kai Biržuose baigiau mokyklą, galvojau prasimušti Vilniuje arba Kaune. Mano svajonė buvo tapti gera ginekologe. Bet medicinos studijos tiek kainuoja! Tūkstančius – per brangiai jauniems žmonėms, kurie patys neužsidirba. Deja, mano tėvai negalėjo sau leisti tokios prabangos ir apmokėti šių mokslų. Tad teko imtis plano B – emigruoti.“

BALTA IR KVEPIA, KAS? SKALBYKLA!

(Kodėl pasirinkai Norvegiją?) „Neturėjau pažinčių Anglijoje ar Ispanijoje, kaip tuo metu buvo populiaru. Papuoliau ant tos didžiausios bangos, prieš pat krizę, kai visi emigravo. Teko eiti į agentūras, kurios Lietuvoje žada aukso kalnus. Ten pasakė – Norvegija, Stavangeris. Nežinojau, kad tai turtingiausias miestas, kur vien naftininkai ir naftos kompanijos. (Kokį darbą pasiūlė?) Ką gali pasiūlyti? Biuro direktore? Niekam agentūrose tokių nesiūlo... Pasakė, kad būsiu darbininkė, ir viskas. Kai atvažiavau, paaiškėjo, kad paskyrė į skalbyklą. (Gerai ar blogai?) Žinai, Lietuvoje žmonės skaitantys ir sakys: „Juodadarbė, vargšelė.“ Nereikia manęs gailėti, pirmiau pamatykite, tada vertinkite. Skalbykla jau savaime reiškia, kad nieko ten juodo, o viskas balta ir kvepia. Nesunkus darbas, stovėjau prie aparato ir lanksčiau viešbučiams skirtus rankšluosčius – šimtus jų. Pradžiai gerai, bet nemoku apsakyti, kaip nuobodu. Monotonija septynias su puse valandos per parą, penkias dienas per savaitę. (Įsivaizduoju...) Antra vertus, žinojau, kad uždirbsiu tiek, kiek Lietuvoje net nežinau, kas gauna. (Kiek?) 6–7 tūkstančius į rankas, o dar mums visoms nuomojo butą ir turėjome kitų privalumų.“

Nida Juškaitė
Nida Juškaitė
Egidijaus Narvydo nuotr.

PER DAUG PINIGŲ

Devyniolikmetė Nida buvo paskaičiavusi, kad jos svajonių studijoms Medicinos universitete Lietuvoje reikės 20 tūkstančių litų. Tiek ir tikėjosi sutaupyti. Bet įsisiautėjusi skalbykloje dirbo viršvalandžius, tiek, kiek vadovai siūlė. Po pusės metų ši stropuolė sukaupė net 30 tūkstančių. Kaip ji džiaugėsi...

„Aš tokių pinigų nebuvau mačiusi, mane ištiko šokas. Žiūriu į sąskaitą ir negaliu patikėti, kad galiu pirkti ką noriu. Žinau, kad galiu, bet netikiu, nedrįstu. 30 tūkstančių! Prieš septynerius metus pinigai turėjo didesnę perkamąją galią nei dabar. (Ką darei?) Aišku, kad nebėgau tekina į universitetą. O kodėl? Pabandykite staiga praturtėti, tada ima atrodyti, kad visada taip bus, nuolat pinigų turėsiu. Kam tie mokslai? Kam stengtis, jeigu ir skalbykloje gerai? Man prasidėjo šopoholikės manija, pasileidau plaukus ir viską ėmiau šluoti.“

TURTUOLĖ NUGRIAUDĖJO BIRŽUOSE

Išsilaikė vairavimo teises, įsigijo svajonių automobilį „Peugeot“, atnaujino nebemadingą spintos turinį. Nida spėja, kad tuo metu gal net aukštuomenės mergičkos neturėjo tokių sarafanų, suknių ir bliuskių. Vos ką įdomesnio į parduotuvę atveždavo – viską sau pasigriebdavo. „Stilių prilaikiau, spalvos, blizgučiai, gerai buvo“, – tuometinę save įvertino Nida.

Biržai, pamatę, kaip neatpažįstamai pasikeitė jų žemietė, žinoma, kuždėjosi, daug kas pavydėjo, apkalbinėjo. „Prie tokio dėmesio nebuvau pratusi, bet patiko, nesiskundžiau“, – nusišypso Nida. Nuo tokio gėrio visi planai jos galvoje pasikeitė. Jokie mokslai nerūpėjo, ką ten mokslai, Lietuva su savo kelių tūkstančių vidutiniu atlyginimu jai kėlė juoką. „Pajutau meilę pinigams, tikrai galiu taip sakyti – meilę. Supratusi, kad man patinka jų turėti, savęs nevaržyti, vėl išmoviau į Norvegiją.“

PRADŽIA NUO BAŽNYČIOS

Kol dirbo skalbykloje, Norvegijoje spėjo užmegzti pažinčių, tad jomis ir pasinaudojo. Jau tada beveik visos lietuvės dirbo valymuose... Parūpo ir Nidai, kodėl gi ne? Gal ten labai gerai? Gal lengviau? Įdomiau? Dabar ji jau turi atsakymus.

„Nepalyginamai įdomiau. Skalbykloje mes kaip robotės, o valymuose smagumėlis – pasileidi muziką arba jeigu su kitomis panomis valai, paleidi liežuvį... Praeina tos valandos, nespėji net pavargti. (Sunku į šią sritį pralįsti?) Anksčiau būdavo lengviau, dabar mūsų tūkstančiai privažiavo, dar nepamiršk, lenkės, rumunės, latvės, rusės... Tai jau ajajajai, nepriims taip paprastai. (Girdėjau, „valymuose“ daug sričių, kurią tu gavai?) Faktas, kad visos nori pralįsti į naftos platformas – moka dvigubi, daug kas ten vyrus randa, nes žinai, darbininkai – stiprūs vyrukai su nemažomis pajamomis. Bet kas mane, naujokę, ten ims? Gavau valyti biurus ir bažnyčias. (Egzotiškai skamba) Tikrai ne visoms taip pasiseka. Bažnyčioje įdomiau ir švariau nei prekybos centruose.“

LABAI LIŪDNA ISTORIJA

Metus atidirbusi vienoje valymo įmonėje, Nida su trenksmu iš ten išėjo. Nors labai nenorėjo, nes žinojo, kad kitur tokių švarių objektų kaip bažnyčios valyti negaus. Tik pyktis privertė ją priimti tokį sprendimą. „Kai paprašiau vadovės, kad išleistų mane savaitės atostogų per Kalėdas, atsakė negalinti, nes neras, kas mane pakeistų. (Gal tikrai?) Nesąmonė, mūsų ten kelios dešimtys lietuvaičių darbavosi. Tiesiog vidinės intrigos, pavydas, kad per lengvai sekasi. Nesitaiksčiau su tuo, nes maniau, kad esu labai gera valytoja, greitai susirasiu naują darbą. Taip ir buvo – pailsėjusi su šeima Biržuose, grįžau ir iškart pakvietė į dabartinę firmą „Pan Renhold“ (interviu tęsinio ieškokite gruodžio „Panelėje“).

A.Kriščiūno nuotr.

Sekite Panele.lt naujienas „Facebook'e“!

Sužinokite portalo panele.lt naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą „Panelė“! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo „Panelė“ prenumeratą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis