Natūralisčių išpažintis: noriu ir nesidažau!

Kada paskutinį kartą gatvėje matei merginą be makiažo? Dabar tai tokia retenybė, kad blakstienų nepasidažiusios moksleivės reikia gerai paieškoti. Dažnai sunku net įsivaizduoti, kaip reikėtų išeiti į gatvę tokiai, kokia ryte atsikėlei iš lovos. Nuo ankstyvos paauglystės įgytas įprotis kasdien naudoti kosmetiką mus pavertė tikromis jo vergėmis, negalinčiomis be tušo išgyventi darbo dienos. O gal iš tiesų nesame tokios natūraliai negražios, kokiomis dažnai savo laikome paauglystėje?

Nesustabdomas įprotis

Vilnietė Donata Špokaitė (21) sako, kad daugiau dažėsi vaikystėje, kai radusi mamos kosmetinę ant veido išbandydavo visą jos turinį. Paauglystėje ir dabar ant veido nededa nė lašelio kosmetikos: „Kai buvau trejų, visiems laikams atsivalgiau kosmetikos. Juokauju, bet vaikystėje kosmetiką mėgau daug labiau nei dabar. Tada dar pasitepliodavau mamos kosmetika, nors į viešumą neidavau. Niekada nenaudojau kosmetikos, nors kelis kartus esu išėjusi į lauką su makiažo pagrindu ar perbraukusi blakstienas tušu. Esu bandžiusi paslėpti spuogą, tačiau man priimtiniausias būdas – nedengti jo visai, nes reikia išmokti priimti spuogą tokį, koks jis yra. Tiesiog tepuosi drėkinamuoju veido kremo.“ Merginai pasirodė lengviau įveikti kompleksus nei diena iš dienos laiką leisti prie veidrodžio, lyginant veido odą.

„Aš pati niekada neatkreipiu dėmesio, kiek žmogus pasidažęs. Tiesa, jei makiažo labai daug, atkreipiu dėmesį ir manęs tai visai nežavi. Draugės kartais pagiria mano lygią, skaisčią veido odą, nors aš pati nemanau, kad ji tobula, daugiau linkusi raudonuoti. Bet ir to raudonio nebebandau paslėpti kremais. Tam reikėtų veidą dengti įvairiais dažų sluoksniais, o aš nesu nusiteikusi tiek laiko praleisti prie veidrodžio. Būna, kad kai labai panikuoju dėl baisaus spuogo, draugės sako: „Nusipirk maskuojamąjį pieštuką!“ Net yra pačios tokį padovanojusios, bet... vis tiek nenaudoju.“

Pasak studentės, kosmetikos pramonė įvairiais reklamos būdais įtikino merginas, kad šios privalo dažytis ir būti gražios. Galima kaltinti tobulus žurnalų viršelius su nušlifuotomis merginomis, bet, Donatos manymu, tai tiesiog įprotis. Matai, kad kitos dažosi, ateina laikas, kai supranti, kad „ir aš jau galiu dažytis“. Paskui nebegali sustoti. „Tokia priklausomybė. Kaip aš atrodysiu be makiažo? Kartais būna tikrai didelių odos problemų, todėl merginos tas problemas užmaskuoja. Merginos nori būti gražios, gerai jaustis, todėl ir naudoja makiažą, kad paslėptų trūkumus ir išryškintų pranašumus, bet, kaip ir visur, radikalumas neišvengiamas ir atsiranda „grožio radikalių“, kurios persistengia.

Nors, pavyzdžiui, vaikinai irgi turi spuogų ir jiems neatrodo, kad reikia juos užmaskuoti. Bet va merginos tai būtinai turi būti gražios. O su spuogais tai jau negali būti graži?“ – retoriškai klausia ketvirtakursė. Nors nesupranta dirbtinių gražuolių, Donata nėra nusiteikusi prieš makiažą, ji tiesiog nesupranta, koks tikslas jį naudoti: „Geriau ilgiau pamiegosiu, pasimelsiu rytmetinę maldą, pabūsiu duše ar ilgiau gersiu arbatą, nei stovėsiu prie veidrodžio ir dailinsiu savo veidą. Manau, tai ir yra pagrindinis minusas: grožis reikalauja ne tik aukų, bet ir laiko. Kitas minusas, kad žmogus nesijaučia laisvas: kai nėra galimybių pasidažyti, jaučiasi blogai. Dar manau, kad kosmetikai reikia daug pinigų, o aš geriau pamaitinsiu vargšus, nei nusipirksiu trečią lūpdažį.“

Menininkai ir vidinis grožis

Vilniaus universiteto studentė Austėja Mikuckytė (22) yra paprastumo mėgėja. Pasak jos, paprastumas visose gyvenimo srityse yra siektinas ir pagirtinas, o atvirumas ir nuoširdumas – pačios didžiausios vertybės. Jos su makiažu neturi nieko bendro, dėl to mergina nenaudoja jokių grožio priemonių: „Buvo paauglystėje laikotarpis, kai naudojau, tačiau supratau, kad pasidažiusi nesijaučiu savimi. Kai dažiausi, erzino tai, kad užkalbindavo vaikinai, kuriems išorė svarbesnė nei vidinis grožis ir protas. Taip pat turėjau draugių, kurios daug šnekėdavo apie drabužius ir makiažą, o man tai buvo neįdomu.“ Vis dėlto Austėja sako nesanti nusiteikusi prieš makiažą. Jeigu mergina geriau jaučiasi pasidažiusi, tai jos pasirinkimas. Tačiau jai tai atrodo laiko gaišimas, pinigų švaistymas, savęs slėpimas ir odos gadinimas.

Paklausta, ar sunku laužyti standartus, Austėja nustemba: nejaugi tikrai Lietuvoje taip blogai? Nepasidažiusi mergina laikoma nestereotipine, o makiažo sluoksnis vadinamas grožio paslaptimi? „Nejaučiu jokio diskomforto ar visuomenės spaudimo. Daugiausia bendrauju su menininkais, turinčiais labai savitą pasaulėžiūrą. Kitokioje terpėje galbūt ir kiltų nejaukumas, tačiau tik ne mano aplinkoje.“ Tiesa, vilnietė pasidažo, kai būna kokia svarbi proga ar iškilmingas renginys, tačiau norėtų atsikratyti ir šio įsitikinimo, mat nesupranta, kodėl tokiais atvejais būtina griebtis makiažo.

„Man kur kas malonesnis komplimentas „kaip įdomu su tavimi šnekėtis“ nei „kokia tu graži“. Kaip ir visos, kartais jaučiuosi graži, kartais ne. Per daug apie tai negalvoju, tačiau pasitikėjimas savimi priklauso visai ne nuo dažų sluoksnio. Svarbiau būti komunikabiliai ir kompetentingai. Skirtingose situacijose reikia skirtingų savybių, bet nežinau, kaip gali padėti makiažas. Tiesa, atrodau jaunesnė, nei esu, ir gal makiažas pridėtų keletą metelių. Kartais, bendraujant darbe, žmonės skeptiškai žiūri į mane. Tikriausiai jiems atrodo, ką čia tas vaikas išmano. Bet juk smagu įveikti tokius iššūkius“, – ryžtingai nusišypso Austėja, kitoms merginoms patarianti priprasti prie savo veido be makiažo. „Pamėgti save be makiažo, manau, visai paprasta – tereikia turėti kitų, svarbesnių, interesų ir spindėti vidiniu grožiu.“

Tikrovėje modeliai nesidažo


Saulė Norvilaitė (22) yra žurnalo apie ekologiją „Ozonas“ redaktorė, laisvalaikiu dirbanti modeliu. Mergina makiažą pradėjo naudoti tik dešimtoje klasėje, nes iki tol buvo neformalė, besivaikanti tik sportbačių madų: „Tuo metu ant mano veido nemokšiškai bandė nugulti pudra, vokų šešėliai, o tušas turėjo paryškinti mano blakstienas. Vėliau dar ėmiau naudoti ir juodą plunksnelę akims ir tam tikromis progomis raudoną lūpdažį. Manau, tuo metu bandžiau slėpti savo vis dar paaugliškus veido trūkumus, pavyzdžiui, spuogus ir kitus paraudimus. Bet, dabartine mano nuomone, ryškesnis makiažas tik paryškina jau ir taip turimus merginos trūkumus. Makiažo etapas mano gyvenime baigėsi pradėjus studijuoti Vilniaus universitete. Sakyčiau, pirmą kursą jau baigiau švariu veidu. Man tiesiog ėmė trūkti laiko rytais stoviniuoti prieš veidrodį ir tepliotis visokiais dalykais. Tuomet tapo svarbiau pasirengti paskaitoms ir į jas nepavėluoti. Be to, tada nebejaučiau noro slėptis po makiažu, atsirado didesnis pasitikėjimas savimi ir savo išvaizda. Nors tikrai nelaikiau savęs gražia, be makiažo tapau lengvesnė.“ Saulės nuomone, merginos per daug bijo savęs, būgštauja dėl savo tikrojo atspindžio veidrodyje. Taip jos meluoja tiek sau, tiek aplinkai.

„Didžiulį poveikį daro reklama, žadanti, kad panaudojus siūlomą priemonę moteris taps dievaite. Taip pat įtaką daro mados industrija. Merginos stebi podiumu žingsniuojančius išdažytus modelius arba varto žurnalus, kuriuose gausu ryškių fotosesijų. Jos nesupranta, kad tai yra tik šou, verslas. Tai nėra kasdienybė ir tokia neturėtų virsti. Juk net patys modeliai tikrame gyvenime išvis nenaudoja makiažo“, – sako mados versle dirbanti Saulė.

Mergina nuo vaikystės berniukus matė kaip puikius draugus, su kuriais galima praleisti laiką kur kas smagiau nei su merginomis. Dėl šios priežasties niekada neturėjo noro kuriam nors vaikinui įtikti, net niekada nebuvo įsimylėjusi, kol universitete sutiko savo dabartinę simpatiją: „Jis mano pirmoji ir vienintelė meilė. Kai susipažinau su juo, nustojau naudoti makiažą. Jis yra įsitikinęs, kad man jis nebūtinas. Ir ne tik man – kitoms merginoms taip pat. Už šį padrąsinimą ir meilę natūraliai man aš ir esu dėkinga. Gali būti, kad merginos dažosi, kad būtų pastebėtos kitų vaikinų, tačiau juk ne dažų kiekis palaikys jų santykius, o kalbos ir derančios širdžių melodijos.“

Paklausta, ar sau yra graži, modelis ilgai negalvoja: „Neprivalau būti graži kitiems. Svarbiausia, kad man patinka, ką kiekvieną dieną matau veidrodyje. Pirmiausia turi susigyventi su savimi, kad jaustumeisi gerai ir pasitikėtum tuo, ką darai. Nemanau, kad pasitikėjimas savimi yra esminė priežastis, kodėl kai kurios merginos nesidažo. Jos yra pakankamai sąmoningos ir racionalios suvokti, kad ne nuo to priklauso gyvenimo sėkmė ir meilės santykiai. Tai yra įrodymas, jog save priimi tokią, kokia esi. O tuomet, kai tai įvyksta, į tavo gyvenimą ateina ramybė ir harmonija. Tu nebenori niekam nieko įrodyti, pademonstruoti savo pasitikėjimą – išmoksti būti ir išbūti su savimi.“

Gyvenimo pamoka

Panevėžietė Justina Maciūnaitė (22) vaikystėje turėjo labai gerą pamoką, po kurios makiažo nebekilo ranka pirkti: „Kai buvau dar maža, su mamos akių šešėliais padariau eksperimentą – išsidažiau visą veidą. Grįžusi po darbo mama gražiai paprašė, kad įsižiūrėčiau į save veidrodyje, tada nueičiau nusiplauti dažų ir vėl pažiūrėčiau į veidrodį. Man tai padarius mama, glostydama galvą, ištarė žodžius, po kurių daugiau tokių eksperimentų nebedariau: „Na, juk daug gražiau, tiesa?“ Dabar žmonės retai pastebi, kad ji be makiažo. Būna net taip, kad klausia, kokią kosmetiką Justina naudoja, nes atrodo labai natūraliai. Tuomet ji atšauna: „Naudoju natūralumą!“

Pasak studentės, merginos pripranta prie makiažo, nes dažytis pradeda nuo mažens. Tuomet, laikui bėgant, blakstienos blunka, oda įgauna kitokį atspalvį, pavargsta nuo kosmetikos sluoksnių. „Žinoma, suprantu, kai tinkamas ir skoningas makiažas naudojamas ypatingoms šventėms ir progoms. Tačiau didžiausi yra pigaus makiažo minusai – oda sausinama, praranda lygumą, natūralų švytėjimą. Gaila, tačiau dauguma merginų ir naudoja tą pigią kosmetiką, nes brangios ir natūralios, tos, kuri galbūt ne tiek kenkia odai, tiesiog neįperka. Dėl to aš renkuosi natūralius produktus. Pavyzdžiui, nedažau plaukų, o jei noriu išgauti šviesesnį atspalvį, kartais perskalauju plaukus ramunėlėmis“, – gudriu senoviniu triuku dalinasi Justina.

Studentės manymu, kuo toliau, tuo daugiau merginų pradės rytą ne nuo makiažo, o nuo nuoširdžios šypsenos, išvydus natūralų savo grožį: „Reikia mylėti ne kosmetiką ant savo veido, o jo bruožus. Juk visos turime skruostikaulius ir lūpas. Jų net piešti nereikia, tad kodėl jais nesidžiaugiame?“ Justina sako, jog pasitikėjimas savimi yra būtinas merginai, o jį praktikuoti galite pradėti vis daugiau atskleisdamos aplinkiniams savo natūralų grožį, kurį iki šiol laikėte paslaptyje.

Švarios odos džiaugsmas

Kėdainietė Audra Avižiūtė (22) makiažo taip pat nenaudoja, mat paauglystėje turėjo nemažai odos problemų, kurios išlenda ir dabar: „Tiesiog negalėdavau prisiversti tepti ant veido odos nieko kito, kaip tik gydomąsias priemones, nes žinojau, koks skausmingas yra veido valymas ir kiek ilgai gali užtrukti menkiausios dėmelės naikinimas. O kai jau susitvarkydavo, tiesiog norėdavosi pasidžiaugti švaria, lygia, natūralia oda ir leisti jai kvėpuoti.“ Nors pati prie veidrodžio nestovi, Audra neskuba teisti makiažo mėgėjų ir sako, jog tai dar viena saviraiškos krytis.

„Manau, tai tiesiog įpročio reikalas. Man paauglystėje buvo įdomu užsiimti muzika ar kitomis veiklomis, kitas merginas galbūt sudomino makiažas, ir tai nieko blogo. Juk makiažas kai kurioms – saviraiškos forma. Taip stengiamasi pasijusti geriau, įkvėpti sau pasitikėjimo, kartais gal net ir patikti vaikinams. Galbūt taip sakau todėl, kad mano aplinkoje nestinga merginų, beveik nenaudojančių ar naudojančių nedaug makiažo priemonių.“

Audra sako, jog būna dienų, kai norisi raudonų lūpų ir dangų remiančių blakstienų, o būna ir tokių, kai geriausiai jaučiasi susisukusi į per didelį džemperį ir apsiavusi konversus. Ji niekada nesiejo makiažo nenaudojimo su pasitikėjimu savimi: „Nesijaučiu tobulos odos savininke, tiesiog man svarbiau pirmiau problemą sutvarkyti, o tik paskui, jei reikalinga, slėpti. Pasidažiusi jaučiuosi truputį ypatingiau nei visada ir man tas ypatingumo jausmas patinka. Tačiau visuomet žaviuosi ir tomis, kurios moka skoningai bei saikingai naudoti makiažo priemones kasdien. Man makiažas – beveik meno forma, – prisipažįsta studentė. – Eidama gatve matau begalę gražių merginų išraiškingomis akimis ar nuostabia šypsena. Jei žmogus jaučiasi savimi, jaučiasi gerai, jis tiesiog automatiškai tampa gražus ir jo veido trūkumų aš nė nepastebiu.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis