Visai neseniai scrollindama „Instagram“ nuotraukas pagalvojau apie melą. Tą baltą, už kurį atseit nevalia pykti. O kokia spalva to melo, kurį rodome kasdien? To, kuris gyvena mūsų meistriškai suplanuotose profilio nuotraukose ir visai „netyčia“ sudėlioja gražiausius daiktus pasipuikuoti feisbuke? Sakot, nieko tokio gyvenimą pagražinti? Gal ir nieko, kol nejučia nepersikeli gyventi į virtualią realybę.
Rengiant sausio numerį įvykdžiau labai smagų pažadą – vedžiau paskaitą vienos gimnazijos abiturientams. Puikiai suprantu, kad būtent baigiamojoje klasėje dažniausiai ima nerimas dėl ateities, pasirinkimų, savo sugebėjimų, todėl labai svarbu jauniems žmonėms priminti, kad sulig mokykla gyvenimas nesibaigia, priešingai, smagiausi nuotykiai ir atradimai tik prasideda!
Besirengdama tai paskaitai (reikia juk ką nors įkvepiančio ir linksmo jaunimui pasakyti!) susimąsčiau, kokia buvo mano 12-oji klasė. Nors mokyklą baigiau palyginti neseniai, suvokiau, kad mano laikais nebuvo nei feisbuko, nei instagramo, ką ten, interneto telefonuose neturėjom! Ką mes veikdavom per pertraukas?
Ir selfių tais laikais dar nebuvo, nes juk nesinešiosi kuprinėj fotoaparato vien tam, kad valgykloj prie varškėčių įsiamžintum su bendraklase, tiesa?
Ir supratau, kad dėl to man pasisekė – gyvenau vieną vienintelį trimatėje erdvėje vykstantį gyvenimą, kuriame esi toks, koks esi. Tiesa, konkuravimas nuotraukomis jau buvo prasidėjęs: kūrėsi pirmosios pažinčių svetainės, bet joms aš buvau per jauna, o kai atėjo metas eiti į pasimatymus, vaikinai mane užkalbindavo dailės mokykloje, koncertuose, na, blogiausiu atveju slapčia gavę mano numerį iš plepios draugės.
Nuotraukose aš sau kokį noriu liemenį galiu užsidėti. Bet kas iš to? Gyvenime tai su savu, tikru reikės vaikščiot
Dabar viskas sudėtingiau: like՚’ai, virtualūs kvietimai draugauti, instagramo širdutės, tinderio matchai… Norint nepaskęsti šitame neišmatuojamame virtualiame vandenyne reikia kaip nors iškilti virš visų. Atrodyti patraukliau. Postus rašyti sąmojingiau. Su „Google“ paieška, fotošopu ir makiažu susikurti save tokį, kokiam nebus įmanoma atsispirti. O štai tada ir prasideda komplimentų paradas! Tik, palauk, juos žeria tam smarkiai koreguotam tavo „giminaitei“ nuotraukoje, o ne tikrajai tau… Gali įsivaizduoti?!
Labai keista tikrovėje susidurti su tais, kurie labiau rūpinasi savo virtualiu, o ne realiu gyvenimu. Žinau vieną merginą, kuri internete – nenusakomo grožio viliokė, varanti vaikinus iš proto savo nuotraukomis ir egzotiška išvaizda. Tik kažkodėl visos jos nuotraukos – tik krūtinės, o fotografuojasi ji tik savo kambaryje. Viena. Tikrai nesu jos mačiusi nuotraukoje šalia jokio kito žmogaus.
Ir štai vieną dieną netikėtai išvydau ją parduotuvėje. Akimirką nesupratau: ar kažką supainiojau, ar čia tikrai ta pati mergina. Juk dar šį rytą mačiau jos nuotrauką kažkuriame iš socialinių tinklų! Ir tada man atėjo nušvitimas – ji kiekvienoje nuotraukoje save perpiešia: siaurina nosį, didina akis, lūpas, ryškina veido bruožus, slepia kūną, nes negali susitaikyti su antsvoriu. Šių dalykų jos nuotraukose – nė kvapo!
Vis susimąstau, kaip ji jaučiasi, kai skaito tuos šimtus komentarų, kurie iš tikrųjų visai ne apie ją? O galbūt (labai tikiuosi, kad ne) ji šventai tiki, kad tas retušuotas ir yra tikrasis jos atvaizdas?…
Arba kitas atvejis – šią vasarą susipažinau su viena studente, ji man pasirodė paprasta, uždara, miela ir kukli mergina. Sakyčiau, net pilkoka. O štai kai ji pradėjo mane sekti instagrame ir pamačiau jos virtualųjį „aš“… Iš telefono ekrano į mane žvelgė vakarėlių liūtė (vakarėliai, regis, tik jos namuose), kiekvienai nuotraukai pasidaranti vis kitą makiažą ir laužianti vis seksualesnę pozą.
Retušavimas, tobulinimas, trūkumų maskavimas jau tapo mūsų kasdienybe.
Ir, žinoma, nuotraukose jos apskritų žandukų, kumpos nosytės ir siaurų antakių – nė kvapo, viskas be skrupulų nufotošopinta…
O štai mano santykiai su fotošopu nekokie. Negaliu pakęsti tų iki negalėjimo nušlifuotų atvaizdų, kurie, atrodo, nei juda, nei kvėpuoja, nei… gyvena.
Kiekvieną mėnesį turiu atlikti šventą pareigą – pozuoti vyr. redaktorės nuotraukai. Iki gyvenimo galo prisiminsiu savo pirmąją. Gavau atsirinkti neretušuotus kadrus, išsirinkau labiausiai patikusią, o štai kai pamačiau „sutvarkytą“… Aleliuja, iš kompiuterio ekrano žvelgė kažkoks ateivis, iš tolo lyg ir mane primenantis. Veidas susiaurintas trečdaliu, akys išpūstos, lūpų forma perpiešta… Kai fotografo atsargiai paklausiau, kodėl čia taip nutiko, gavau atsakymą, kad čia natūraliausiai atrodantis variantas.
Neįsivaizduoju, kaip išsikaulijau neretušuotą originalą ir paprašiau jau kito fotografo, kad paruoštų spaudai nieko nekeisdamas. Aš atsikovojau savo žandus! Juk be jų, be savo apgamų, be savo galbūt retokų blakstienų ar kartais blizgančios odos aš – ne aš! Nesuprantu, kaip galima susigyventi su tuo ne savo atvaizdu ir jam vergauti?!
Todėl ir PANELĘ stengiuosi išsaugoti kuo realesnę. Oi, kiek ginčų būna su fotografais, kai jie man atsiunčia nugludintas viršelio merginų nuotraukas, o aš siunčiu jas atgal su komentaru „Grąžink mergaitei veido poras, jos tikras lūpas ir tą mielą randelį prie antakio.“
Vis prisimenu mūsų fotografės Simonos iš „Fotogenijų“ mintį: „Nuotraukose aš sau kokį noriu liemenį galiu užsidėti. Bet kas iš to? Gyvenime tai su savu, tikru reikės vaikščiot…“ Viena pagrindinių ir labiausiai vertinamų PANELĖS savybių – originalumas ir tikrumas. Ir tik todėl, kad mes – už visus ir visokius. Tikrus, be aštraus retušo.
Gyvenime mums duotas vienas vienintelis kūnas ir jį gaudami mes dalyvaujame loterijoje.
Retušavimas, tobulinimas, trūkumų maskavimas jau tapo mūsų kasdienybe. Reta nuotrauka į eterį patenka nepagražinta, neparyškina, o nuotraukos objektas – nepriartintas prie tobulybės.
Neskubėkit mesti į mane akmens – nieko tokio pašalinti ne vietoje išdygusį raudoną spuogą. Ir aš instagramo filtrais gražesnio tono ieškau, ir aš noriu visose nuotraukose „gražiai išeiti“. Tačiau nuolatiniai patobulinimai gali įvaryti į užburtą ratą: vis daugiau retušuojama, kol retušas persikelia į tikrą gyvenimą dietų, plastinės chirurgijos ir asmenybės sutrikimų pavidalu. O iš šių dalykų labai sunku į normalų gyvenimą grįžti.
Filme „Meet Joe Black“ pagrindinė herojė liejo ašaras, kai paaiškėjo, kad aktoriaus Brado Pitto kūne – visai ne jis, o mirtis žmogaus pavidalu. O kai ta mirtis iškeliavo ir į jauno vaikino kūną sugrįžo jo siela, tai nė kiek neguodė. Viduje juk – visai kitas žmogus, kas, kad gražuolio išvaizda nepakito.
Ką aš čia noriu pasakyti? Ogi tai, kad mūsų situacija priešinga. Gyvenime mums duotas vienas vienintelis kūnas ir jį gaudami mes dalyvaujame loterijoje. Juk nežinia, kokį pavidalą žemėje įgysi. Laimės kūdikiai į pasaulį ateina turėdami sveiką, ištvermingą kūną, kuris juos dideliais žingsniais neša per gyvenimą, leidžia lipti į medžius, jodinėti, statyti namus, apkabinti artimą ar nusišypsoti praeiviui.
Kitiems pasiseka mažiau. O ar tas kūnas turės strazdanų, spuogų, nedidelį ūgį ar bet kurį kitą bruožą, kurį kažkodėl esame linkę laikyti trūkumu, – tik detalės, kurias turėsi priimti, mylėti ir tausoti.
Tavo išvaizda – vienintelė ir nepakartojama. Nesvarbu, ką sako ar mano kiti, nesvarbu, kad šiandien galbūt jautiesi esanti bjaurusis ančiukas. Įspėju – tavo išvaizda ir savaime keisis dar daugybę kartų!
Todėl turi pasirinkimą – keliauti iškelta galva ir būti vienintelė arba gūžtis kamputyje ir bandyti susilieti su aplinka. Ir tikrai, nuotraukose gali sau užsilipinti nors ir Selenos Gomez veidą, veidrodyje teks žvelgti į savo akis. Sveikinu, jos – nepakartojamos! Jau matai?
