Ji užsimanė tapti modeliu turėdama antsvorio. Sveikata blogėjo dėl alinančių bado dietų, pykino nuo kasdienių grikių porcijų ir bendraklasių apkalbų, bet savo svajonės nepaleido. Radusi sveikesnį kelią, po trejų metų mergaitė iš Panevėžio – Simona Burbaitė (24) – užlipo ant „Mis Visata 2013“ podiumo.
Tai kovo numerio PANELĖS viršelio istorija. Dar daugiau jaudinančių istorijų ieškok žurnale!
Nuo jo nulipusi tapo įkvepiančia tinklaraštininke, patarėja ir tiesiog geriausia drauge visoms, kurioms kelyje į svajonę atsivėrė duobė. Aplenkusi savąsias, Simona pasiruošusi ištiesti ranką visoms, praradusioms tikėjimą ir meilę sau.
Neryškia aukštaitiška tarme apie sveiką gyvenseną, sportą ir grožį Simona kalbėtų valandų valandas. Jos praeityje buvo juodžiausių dienų, kupinų depresijos ir griežto nusistatymo – nė kąsnio į burną, kol numesiu dar vieną kilogramą. Tinklaraštininkė dabar supranta, kad tokie kraštutinumai ją tik tolino nuo svajonės tapti modeliu ar laimingo gyvenimo, bet tuo metu nebuvo draugės, galinčios dieną ar vidury nakties patarti mitybos, grožio ir mados klausimais. Todėl šiandien Simona nori tapti visų atsakymų ieškančių merginų ir moterų patarėja.
PAMAIVA IR SEPTYNI BŪRELIAI
Prisiminkime tavo vaikystę. Kuo svajojai būti užaugusi, kaip save įsivaizdavai?
Per septintąjį gimtadienį tyliai sugalvojau, kad noriu brolio, bet tėvams nesakiau. Po metų gavau savo dovaną, brolį. Maža buvau labai išlepusi, seneliai ir tėvai mane labai mylėjo. Iki aštuonerių augau viena, visada gaudavau tai, ko norėdavau, tad bet kuo dalytis man buvo labai sunku. Beprotiškai nenorėjau turėti sesės, nes būtų reikėję dalytis drabužiais, žaislais, kambariu. Vėliau iš to išaugau, o dabar viskas išsivertė į priešingą pusę. Jaučiu didelį norą duoti ir dalytis savo patirtimi.
Nuo mažens buvau aktyvus vaikas. Esu išbandžiusi daugybę sporto šakų… Kol atsirado brolis, lankiau sportinius šokius, po jų – aerobikos šokius, tuo pat metu ir tinklinį žaidžiau. Vėliau sugalvojau išbandyti futbolą, po mėnesio nusprendžiau, kad noriu dziudo ir dvejus metus lankiau kovos menus. Vėliau dar pusantrų metų žaidžiau krepšinį, lankiau rankdarbių būrelį, su mezginiais ir nėriniais parodose dalyvaudavau… Visada buvau tokia aktyvi, šokių pasirodymuose visada pirmose eilėse stovėdavau, nes buvau charizmatiška, pamaiva, nieko nebijojau.
Tik nesakyk, kad ir paauglystė praėjo kaip per sviestą?
Po ketvirtos klasės kažkas atsitiko. Prasidėjo paauglystė, jutau, kad sparčiai stambėju, manyje apsigyveno vis daugiau kompleksų. Nors bendraklasiai atvirai nesišaipydavo, viešumoje pradėjau jaustis nejaukiai, tad po truputį užsisklendžiau savyje, atsitraukiau iš pirmųjų eilių rikiuotėje. Po trejų metų, kai reikėjo pereiti į gimnaziją, apsisprendžiau, kad pradėsiu naują etapą, pasikeisiu. Naujoje aplinkoje, tarp nepažįstamų žmonių, galėjau iš naujo save pristatyti. Jaučiau, kad atsitiesiu, pradedu vėl norėti dėmesio.
Trylikos, vartydama žurnalus, sugalvojau, kad noriu būti modeliu. Noriu keliauti, būti žinoma, fotografuotis su žvaigždėmis. Pradėjau eksperimentuoti su dietomis. Liūdna, bet žinau, ką reiškia badauti. Alinau savo organizmą, bet ilgalaikių rezultatų taip ir nepasiekdavau. Nuvažiavus į modelių agentūrą Kaune man pasakė, kad esu labai panaši į Jurgitą Jurkutę ir jiems antros tokios pat nereikia. Svajonė nuplaukė… Grįžau prie mokslų, laukė paskutinės gimnazijos klasės, tad turėjau susikaupti.
Mano žydėjimas iš naujo prasidėjo įstojus į kūrybinių industrijų specialybę ir apsigyvenus Vilniuje. Vėl galėjau save pateikti, susigalvoti, kokia norėčiau būti. Po metų nusprendžiau, kad trokštu pabėgti nuo visko, ir trims mėnesiams viena išvažiavau dirbti į Graikiją. Dirbau ten padavėja ir grįžusi nusprendžiau, kad pats laikas galutinai susitvarkyti svorį ir susidėlioti svajones.
KELIAS Į SVEIKATĄ
Ar krintantis svoris tapo postūmiu dalyvauti mis konkursuose?
Per Velykas mama laikraštyje pamatė, kad vyksta „Mis Aukštaitijos“ atranka. Ji mane paskatino, viduje vis dvejojau, tačiau galų gale užpildžiau anketą. Ir nenusivyliau, nes šiame konkurse buvau išrinkta „Mis Foto“ ir gal tuo būtų viskas pasibaigę, jei internete nebūčiau pamačiusi kvietimo dalyvauti „Mis Lietuva“ konkurse. Susigundžiau. Net šeimai ir vaikinui nesakiau išsiuntusi anketą, kol sužinojau, kad patekau į finalą.
Tada prasidėjo tikrieji mano pokyčiai, kurie nuosekliai vedė į tai, ką turiu šiandien. Dabar suprantu, kad jeigu man nepasisekė vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje, taip ir turėjo būti. Gavau komunikacijos diplomą, bet kad kada nors rašysiu tinklaraštį, motyvuosiu, įkvėpsiu merginas ir joms padėsiu, niekada negalvojau. Ypač mokykloje, kai jaučiau tiek kompleksų, nemėgau dalytis savo erdve, buvau tokia egoistė. Paskui, kai perėjau etapus, tai metančius žemyn, tai vėl pakeliančius, gyvenimo patirtys iš smulkmenų sudėliojo dabartinę mano asmenybę. Išbandymai man išėjo tik į gera.
Jei būčiau iš niekur atsiradusi gražuolė, nežinanti, ką reiškia turėti dvylikos kilogramų antsvorį ar mitybos problemų, būtų per sunku apie tai kalbėti ir tuo labiau viešai dalyti patarimus kitoms merginoms. Dabar galiu remtis savo patirtimi, kuri skaitytojoms kelia pasitikėjimą. Patyriau tą kritinę ribą, kai psichologiškai nebegali visko pakelti, slenka plaukai, skilinėja nagai, esi išsekusi, emociškai nestabili ir visiškai nebepasitiki savimi. Nori viską mesti, bet ši mintis siejasi su pasidavimu, o pasiduoti nenori. Laiku nesusivokus, kas vyksta, gali tekti išgyventi labai skaudžias pasekmes.
Kiek laiko užtruko numesti dvylika kilogramų? Ką pakeitei, kad jie nebesugrįžtų?
Nors visada buvau aktyvi, pradėjau rimtai domėtis sportu, sveika mityba. Metus nuosekliai bandžiau siekti rezultato, kasdien sportavau, susidariau man tinkantį mitybos planą ir tiksliai jo laikiausi. Tai yra, pradėjau derinti maistą, o ne griebtis drastiškų dietų. Užsibrėžti tikslai davė rezultatų.
2007-aisiais aš pirmą kartą pamačiau „Mis Visata“ konkursą per televiziją, tada kaip tik išgarsėjo Lady Gaga. Atsimenu, kaip sau pagalvojau: stengsiuosi iš visų jėgų, kad eičiau tuo podiumu. Po penkerių metų žengiau ta pačia scena. Tas pats ir su svajone dalyvauti Juozo Statkevičiaus pristatyme. Visada svajojau su juo susipažinti, o šį rudenį jau pristačiau trečią jo kolekciją. Po šio laiko supratau, kad reikia svajoti atsakingai. Iš visiškai paprastos mergaitės galima tapti mergina, kurios nuomonė įdomi, kuri turės, ką pasakyti ir kuo pasidalyti… Niekada nemaniau, kad tokia tapsiu.
KUO GERIAU SEKASI, TUO DRAUGIŲ MAŽIAU
Grožio konkursai Lietuvoje nebesulaukia didelio susidomėjimo, šiemet jo išvis nebuvo. Kaip tau pavyko išlikti žinoma ir užgesus konkurso šviesoms?
Po konkursų galėjau labai greitai būti užmiršta, nes neturėjau jokių vadybininkų ar žmonių, kurie su manimi dirbtų, reklamuotų viešumoje. Kiek pati išmaniau, tiek visur dalyvavau pasibaigus konkursams. Metus dirbau mainais, kur prašydavo nusifotografuoti, dalyvauti renginyje. Vėliau pradėjau galvoti: kodėl negaliu iš to užsidirbti ir įgyvendinti savo senos svajonės tapti modeliu? Nuėjau į savo dabartinę modelių agentūrą, kuri mane priėmė iškart. Grožis pramogų pasaulyje nėra viskas. Kiek pati darysi, rodysi iniciatyvą ar naujų idėjų sugalvosi, tiek ir turėsi. Savo pavyzdžiu matau, kad visas duris turėjau atsidaryti pati, o kai kurias ir išlaužti (juokiasi)… Buvo tokių juokingų kalbų, kad už mano laimėjimus sumokėjo tėvai, man kelią į žinomumą neva padėjo nutiesti pažįstami. Esu rami, tėvai tikrai turi, kur kitur pinigus išleisti ir be mano konkursų, o žinomumą savo darbu užsitarnavau pati.
Per šiuos metus turbūt susitaikei su kritikos strėlėmis. Ar išvis prie jų įmanoma priprasti?
Galvoju, kad reikia nešvaistyti energijos tokiems dalykams. Nesu auksinis pinigas, kuris visiems įtiktų. Nežlugdau savęs dėl to, kad kažkas pasakė, jog mano batai negražūs. Taip, kritika žeidžia visus, bet reikia susitaikyti ir mokėti nuo jos atsiriboti. Kiekvienas turime kompleksų, nėra nė vieno šimtu procentų patenkinto savimi. Nepaisant to, turime stipriai ir ištikimai save mylėti, neišduoti savo vertybių dėl kitų aštraus žodžio ar nuomonės. Tik tada gali eiti geru keliu.
Pamokų, didelių duobių mano gyvenime buvo ne viena. Visai neseniai perskaičiau rašytojo Sigito Parulskio žodžius, atspindinčius mano gyvenimo filosofiją: „Kai liepto nebus, pereisiu upę.“ Gyvenime tikrai ne kartą taip jaučiausi, kai prieš akis buvo tik upė, ir nebežinojau, kur eiti. Tik po kurio laiko supratau, kad turiu bristi per ją, tiesiai, nesižvalgydama atgal. Srovė gal ir panešė į šoną, bet esmė, kad atsidūriau kitame krante. Su vienu kolega kartą svarstėme, kaip pavadinti situaciją, kuri atrodo sudėtinga. Aš pasiūliau ją pavadinti problema. Jis iškart paprieštaravo ir liepė vadinti uždaviniu, nes su problema lieka tik susitaikyti, o uždavinį gali išspręsti. Į kiekvieną situaciją nuo tada išmokau žvelgti kaip į įveikiamą uždavinį.
Iš šono atrodo, kad prasidėjo tavo svajonių išsipildymas, keliavai po grožio konkursus. Bet prasidėjo skaudinantys gandai, konkursai baigėsi, dėmesys praėjo… Ar tave palaikė draugės?
Iki konkursų buvau bjaurusis ančiukas, o draugės buvo saugios, kad tikrai per vakarėlį gražiau už jas neatrodysiu, buvau nekonkurencinga. Jau po pirmo „Mis Aukštaitija“ konkurso pajutau, kad jos pradėjo mažiau su manimi bendrauti, kažkas buvo ne taip… Dar po kelių mėnesių buvo „Mis Lietuva“, o dar po trijų ir Visatos gražuolės konkursas Maskvoje, tad per pusę metų dalyvavau trijuose konkursuose. Po atrankos Lietuvoje jau jaučiau, kad draugės mane ignoruoja, nebenori susitikti, o grįžusi iš Visatos konkurso supratau, kad tų draugių iš tikrųjų nebeturiu.
Nesupratau pavydo esmės, nes man toks jausmas yra svetimas, juk vietos po saule mums užteks visiems. Jos matė, kaip sunkiai siekiau savo svajonių, tad tikėjausi paskatinimo, moteriško solidarumo, kurio nesulaukiau. Po šių konkursų supratau, kad nebeturiu nė vienos draugės, su kuria galėčiau pasikalbėti. Mane pusę metų slėgė depresija. Liko tik mama, kuri visada buvo ir yra geriausia mano draugė.
KAI KENTĖTI NEVERTA
Po liūdnos duobės kažkaip ir vėl sugebėjai atsitiesti. Šovei tiesiai į modelių pasaulį?
Taip, kai pasirašiau sutartį su dabartine savo modelių agentūra, po truputį grįžau į viešą gyvenimą. Dirbtinai nesivėliau į skandalus, nenorėjau būti žinoma iš geltonosios spaudos puslapių. Visus tuos metus kantriai dirbau ir laukiau savo laiko. Supratau, kad žmogus gali planuoti tik tiek, kiek duoda ši diena. Buvo laikas, kai turėjau šiek tiek prislopinti savo ambicijas, paleisti visas mintis ir tiesiog žiūrėti, ką gyvenimas man pats parodys. Tuo metu baigiau universitetą ir modelių agentūra pasiūlė darbą Kinijoje. Deja, aukštosios mados pasauliui reikia jaunesnių merginų, ar bent jau tų, kurios šį darbą dirba nuo paauglystės. Kadangi aš pavėlavau įšokti į šį traukinį, vienintelė mano galimybė dirbti užsienyje yra būtent Tolimieji Rytai.
Praėjusi vasara buvo įsimintiniausia mano gyvenime, spėjau aplankyti tris žemynus. Po universiteto baigimo su vaikinu vykome į kelionę po Europą iki Juodkalnijos, tada dviem savaitėms skridau į svečius JAV, o grįžusi pradėjau tvarkyti dokumentus dėl modelio darbo Kinijoje. Gruodžio pradžioje išvažiavau į Pekiną. Tiesa, turėjau dirbti ten du mėnesius, bet grįžau po dviejų savaičių. Gyvenimo ir darbo sąlygos ten tikrai nelepino. Mačiau, kad kentėjimas ir buvimas ten neatves iki mano siekiamo tikslo, tad likau ištikima sau ir nieko nelaukusi susikroviau lagaminus ir grįžau į Lietuvą. Po tokių įvykių labai greitai supranti, kad viskas yra ne taip gražu, kaip matai žurnalų viršeliuose. Pekino mados industrija man dabar asocijuojasi su purvu, šalčiu ir nepagarba modeliui. O dauguma įsivaizduoja aukštos klasės viešbučius, didelius pinigus ir firminius drabužius. Žinoma, kalbu tik iš savo patirties, kitoms merginoms galbūt ten sekasi daug geriau.
Modelio darbe vienas pasiskundimas gali kainuoti darbo vietą, nes už tavęs stovi dar du šimtai merginų, kurios mielai pasikeis su tavimi vietomis. Nepaisant to, prieš kiekvieną darbą pasakau, ko nedarysiu už bet kokius pinigus. Gal kitai merginai atrodys normalu apsinuoginti prieš objektyvą, bet man to nereikia, nes tai nebus kelias, galintis nuvesti į mano tikslą. Labai džiaugiuosi, kad į mados pasaulį atėjau vyresnė, subrendusi, turinti savo nusistatytas ribas ir aiškias vertybes. Labai jaunoms merginoms jame sunku išlikti principingoms ir neužmiršti, dėl kokios svajonės čia atsidūrė.
Jautei, kad Lietuvoje dabar esi reikalingesnė ir labiau vertinama nei ten, Pekine?
Tiesa. Išvažiavusi pastebėjau, kad mano prieš tris mėnesius sukurtas tinklaraštis sulaukia vis daugiau dėmesio. Supratau, kad Lietuvoje galiu padaryti dėl jo kur kas daugiau. Galbūt finansine prasme man labiau apsimokėtų dabar dirbti Kinijoje, bet emociškai ir morališkai jaučiu didesnę misiją būti čia. Galėčiau pernakt prie jo sėdėti, tobulinti ir rašyti. Vidinė motyvacija ir meilė savo veiklai man padeda savo auditorijai pateikti kokybišką produktą. Iš pirmo žvilgsnio kurti tinklaraštį gali atrodyti labai paprasta, bet maisto gaminimas, fotografavimas, bendravimas su partneriais, dalyvavimas įvairiuose grožio, mados ir sveikatingumo renginiuose ir estetiškas visos informacijos pateikimas užima labai daug laiko. Aš mėgstu viską daryti kokybiškai, kad ir kiek laiko tai užimtų. Man patinka norėti daugiau, svajoti drąsiau ir nematau tame nieko blogo. Nėra jokio trumpesnio kelio iki vietos, į kurią verta nueiti.
ĮSIMYLĖTI KIEKVIENĄ RYTĄ
Su vaikinu draugaujate šešerius metus, per kuriuos tu tapai tituluota gražuole, žinomu modeliu. Ar buvo sunku suderinti meilę su darbu grožio pasaulyje?
Esu viešas, daug bendraujantis žmogus ir kartais ateina laikas, kai tiesiog perdozuoju nuolatinių pokalbių. Namai man yra ta vieta, kur pailsiu, nusiraminu ir prisikaupiu geros energijos. Sukūrėme labai stiprius santykius, kuriuos puoselėjame šešerius metus. Su juo kartu tobulėjame ir vis dar augame, tad visų pirma dabar esame geriausi draugai, vienas kito patarėjai. Jis dirba su informacinėmis sistemomis, yra visai kitos, rimtos, srities žmogus. Tad ir poroje jis išreiškia realų požiūrį, mane pristabdo pagalvoti ir sprendimus priimti gerai apsvarsčius.
Kitas galbūt būtų sakęs, kad jam nereikia merginos su tiek dėmesio ir grožio konkursų, išbandymų kelionėmis. Tuo tarpu mano žmogus niekada dėl smulkmenų nepriekaištauja. Žinau, kad kai poroje pradedamos kelti sąlygos, prasideda didžiausios bėdos. Reikia sugebėti vienas kitam suteikti kūrybinę ir profesinę laisvę. Svarbu pasitikėti ir gerbti savo žmogų, nelaikyti ir nekontroliuoti kiekviename žingsnyje. Tai yra priežastys, dėl kurių iki šiol esame kartu ir jis dar nepasakė: „Žinai, tu gal gyvenk su visais savo grožio konkursais ir modelių pasauliu.“
Esu ne kartą girdėjusi merginų pasakojimus, kai vaikinai pareiškia: „Jeigu eini į grožio konkursą, aš tau nesipiršiu.“ Arba: „Jeigu išvyksti dirbti modeliu, tai pasirink, modelio darbas arba aš.“ Po tokių supriešinimų dažnos poros pasuka skirtingais keliais, nes tokioje situacijoje žmogui liepi pasirinkti – būti laimingam ar būti su tavimi. Nereikia vaidinti, kad esame tobuli, mūsų santykiai išgyveno ne vieną išbandymą. Kiekvieną dieną gali išsiskirti ir pasirinkti kitą žmogų, bet mes kiekvieną rytą iš naujo pasirenkame vienas kitą. Vadinasi, mylime.
NAMAI ONLINE
Kada nusprendei susikurti savo namus internete www.simonaburbaite.com?
Užpuolus depresijai, kai neturėjau su kuo pasikalbėti, pirmiausia pradėjau rašyti tinklaraštį sau. Tai buvo virtuali platforma, kurioje aprašiau įspūdžius iš kelionių ar įvairių renginių. Savo baigiamąjį darbą universitete taip pat rašiau tinklaraščių tema, tad jį apsiginusi pagalvojau: kodėl nepradėjus tinklaraščio rašyti profesionaliai? Sugalvojau, kad noriu tokios vietos, kur galėčiau išreikšti save ir tuo pačiu pasikalbėti su kitomis merginomis. Tikiu, kad tokia kaip aš yra ne viena, norinti patarimų, diskusijų ir moteriškų pokalbių.
Kai aplink tokia žvėriška pasiūla, stengiuosi savo auditorijai rekomenduoti tik tai, ką esu išbandžiusi pati. Tinklaraštyje sukūriau tris temas: sveiką gyvenseną, grožį ir madą. Tai reiškia, kad aš tikrai domiuosi tais dalykais, skaitau straipsnius ir literatūrą, einu į įvairius renginius. Aš tuo gyvenu, be to, mano patirtis leidžia atsakyti į daugelį merginų klausimų, joms padėti. Dabar suprantu, kad savo tinklaraštyje skaitytojoms suteikiu kokybišką turinį, estetiką ir visą savo meilę, kurią galima jausti kiekviename mano įraše.
Kaip tik šiuo metu skaitau knygą apie italių eleganciją. Jos spinduliuoja moteriškumą, nes jų akys dega meile gyvenimui ir visada, nesvarbu, ką darytų, turi jausti malonumą. Jeigu nepatinka darbas, butas, miestas ar šalis, kurioje gyvena, italės nedelsia ir imasi veiksmų, kad kiekviena gyvenimo diena pradėtų teikti malonumą. To linkiu kiekvienai iš mūsų. Svarbiausia, nebijoti rizikuoti.
Ar visą gyvenimą domėjaisi mada, buvai stiliaus ikona savo mokykloje?
Iki grožio konkursų man apranga visai nerūpėjo. Atkreipdavau dėmesį į gražius drabužius, bet jų nesureikšmindavau. Dabar matau, koks agresyvus yra pasaulis, ir jeigu nori išsiskirti iš minios, turi kažkaip patraukti į save dėmesį. Apranga ir stilius yra iš tų dalykų. Visų pirma žmonės mus sutinka ne pagal protą, o tai, kaip atrodome. Aš tai patyriau savo kailiu, matydama, kaip žmonės į mane žiūri dabar, ir kaip sutikdavo anksčiau. Mane pastebi, pagiria. Žinoma, kad stilius nėra viskas. Pirmiausia turi tapti savo pačios geriausia drauge ir žmonės tai tikrai pamatys. Negalime mylėti kitų, nemylėdamos savęs.
Įprasta manyti, kad meile gyvas nebūsi. Kokią naudą pati gauni iš savo tinklaraščio?
Aš sėkmę matuoju ne pinigais. Matuoju ją pagarba ir grįžtamuoju ryšiu, kurį gaunu iš merginų. Nieko nėra geriau, nei gauti žinutes, kad merginos išbandė mano receptus, pasinaudojo rekomendacijomis ir liko patenkintos, sugrįžo man padėkoti. Tas moteriškas palaikymas, kurio man taip trūko, atėjo su kaupu. Aš esu ta, kuri sako, kad grožis neturi amžiaus ir standartų. Kiekvieną moterį skatinu priimti save tokią, kokia yra, nebijoti kritikos. Mes kiekviena esame savita, nepakartojama ir pajėgi save mylėti, atsiskleisti ir jaustis laiminga. Labai svarbu suprasti, kad viskas nesisuka tik apie išorę. Mano tikslas nėra parodyti, kokia neva esu graži. Noriu pateikti profesionalų turinį, kuris ugdytų grožio supratimą. Dėl to esu tikra ir nesumeluota.
Esi matoma Lietuvos modelių padangėje, gauni nemažai užsakymų. Ar galime vadinti jį tavo pagrindiniu darbu?
Tiesa, šiuo metu vos spėju suktis ir dienomis dažniausiai dirbu su projektais, dalyvauju fotosesijose ir filmavimuose. Tai pagrindinis mano pajamų šaltinis, iš kurio gyvenu. Negali žinoti, galbūt tinklaraštis taip pat kada nors išaugs į didesnį projektą, nešantį pelną. Galbūt atsiras naujų sumanymų… Mano galvoje sukasi milijonai idėjų, tačiau joms įgyvendinti reikia laiko, kurio šiandien man taip trūksta.
Atrodo, kad po tiek ieškojimų, viskas dabar pradėjo dėliotis į savo vietas. Tikri draugai, svajonių darbas…
Visiems pravartu savyje atrasti, ko nori iš gyvenimo, ir tą daryti nuoširdžiai. Juk sakoma, kad ir palankus vėjas nepadės, jei nežinai, kur uostas. Jei atiduodi visas jėgas, visada bus rezultatas, nesvarbu, kiek laiko tai užims. Aš savo tikslą pasiekiau per trejus metus, vėliau pradėjau juo gyventi, bet tai nereiškia, kad nustojau stengtis ar svajoti. Kiekviena diena man naujas iššūkis, neišvengiamos klaidos ir įspūdingi atradimai. Tai – gyvenimo procesas. Jau pradedu matyti savo vietą po saule, į kurią mane atvedė tos vaikiškos svajonės, kuriomis dalytis nedrįsau net su artimiausiais žmonėmis. Dabar tik galiu patarti – svajokite garsiau ir drąsiau, tada visas pasaulis padės jums būti laimingoms.
