Pirmoji meilė, sako, būna pati stipriausia, tokia tikra ir besąlygiška. Būtent ją dažniausiai sutinkame mokyklos koridoriuose. Simpatiškas naujokas, toks užburiantis dvyliktokas ar iškalbingasis renginių vedėjas sėdint matematikos pamokoje vis negali iškristi iš galvos.
O jeigu jis dar atsako tuo pačiu – dangus ranka pasiekiamas. Tačiau dauguma pritartų, kad su paskutiniu skambučiu dingsta ir mokyklinės meilės. Jeigu dar nesibaigė, tai greitai baigsis, spaudžia aplinkiniai. Ar mokykloje gimę jausmai gali trukti amžinai? Pasirodo, visur būna išimčių.
Visą rugsėjį į „Panelės“ redakciją plūdo meilės istorijos ir prisipažinimai. Merginos savo pavyzdžiu norėjo įrodyti, kad mokyklos suole įsiplieskę jausmai neišblėsta nei universitete, nei gyvenime. Svarbu nekreipti dėmesio į atlaidų aplinkinių rankų mostą ir tikėti, kad ilgus metus puoselėtus santykius sugebėsite išsaugoti.
SCENOS SUJUNGTI
Klaipėdietė Ugnė (22) su savo vaikinu susipažino dar devintoje klasėje. Jis buvo visų mergaičių svajonė – aukštas, rudaplaukis, tobulos šypsenos savininkas stilinga šukuosena. „Kaskart jam praeinant koridoriumi visos puldavo taisytis plaukus, tikrino, ar nepadaugino kosmetikos. Tuo tarpu aš buvau kitokia – gebėjau susilaikyti nuo tokių panikos priepuolių, tačiau mano susižavėjimas juo tik augo… Jutau, kaip per pamokas jis į mane žiūri, juokiasi unisonu, liečia pečius, apsimesdamas, kad kažko nemato. Internete skaičiau, jog tai – simpatijos požymiai. Kad jūs būtumėte mane matę…“
Apsvaigusi, laiminga ir spindinčiomis akimis Ugnė kasdien ėjo į mokyklą, kol sužinojo, kad jis turi merginą. Iš kito miesto ir vyresnę už jį. „Darėsi vis sunkiau, kai mačiau jį kasdien, gaudavau jo dėmesio, tik to lemtingo klausimo – ne. Vasara, pasibaigus devintai klasei, pradėjau sveikai maitintis, pakeičiau šukuoseną. Antsvoris išgaravo lyg dūmas, o grįžus į dešimtą klasę niekas manęs nepažino. Blogiausia, kad jis visai nutolo, atrodo, mano pokyčiai jį tik atstūmė.“
Visai netikėtai kalėdiniame pasirodyme Ugnę ir jos simpatiją paskyrė atlikti mylimųjų vaidmenis iš serialo „Vampyro dienoraštis“. „Mokytoja vis niršo, kad neįsijaučiame, buvome susikaustę, tačiau lemtingą dieną, pradėjus vaidinti meilės prisipažinimo sceną, viskas pasikeitė. Pavyko visai ne pagal mokytojos kurtą scenarijų! Manoji simpatija, pasakęs savo žodžius, pasilenkė pabučiuoti. Tiesiog taip, prie tūkstančio akių! Ir tas bučinys kartojasi kasdien jau septynerius metus. Man 22, jam – 23. Esame susižadėję ir vis prisimenu tą bučinio akimirką. Tai mokyklinė meilė, kuriai buvo lemta eiti toli.“
ŠEŠTOKŲ LYGIO JAUSMAI
Iš Šeduvos kilusi Kristina (20) drąsiai sako, kad mokyklinė meilė yra tikra, amžina ir pati nuoširdžiausia. Su savo gyvenimo meile ji susitiko šeštoje klasėje. „Į klasę atėjęs naujokas iš karto krito man į akį. Jau nuo tada tapome geriausiais draugais. Pirmasis iš mūsų pirmąją vaikišką meilę pradėjo justi mano draugas. Gaila, tačiau tada dar bijojau pradėti draugystę, neįsivaizdavau jo kitaip, tik kaip geriausią savo draugą, nenorėjau jo prarasti. Kai tai suprato, jam teko slėpti savo jausmus ir būti tiesiog geriausiu draugu.“
Kristina turėjo dar bent du vaikinus, tačiau draugas visada buvo šalia ir kantriai jos laukė. Kiekvieną dieną jie susirašinėdavo ištisas valandas. „Viską vienas apie kitą žinojome. Galiausiai išsiskyrusi su savo vaikinu supratau, kad tas, kuris mane iš tikrųjų myli ir laukia jau labai ilgai, visada buvo šalia manęs. Tik dešimtoje klasėje pradėjau žvelgti į geriausią draugą jau ir kaip į mylimą žmogų. Štai ir dabar, jau baigę mokyklą, vis dar esame kartu.“
Baigus mokyklą teko rinktis, į kurį miestą vykti studijuoti. Vis dar norėdama įsitikinti, ar meilė tikra, bijodama pradėti bendrą gyvenimą, Kristina pasirinko priešingą miestą, norėjo išlaikyti atstumą. O štai dabar, baigdama universitetą, gailisi, kad abejojo jų meile, bijojo būti kartu. „Žinoma, atstumas netapo mūsų priešu. Kiekvieną savaitgalį mes grįždavome į namus, leidome laiką kartu. Tačiau laikas, kai būdavome atskirai, žudė. Išvykusi į kitą miestą vis dar jaučiuosi vieniša. Kilometrai dar labiau sustiprino mūsų meilę. Todėl jau dabar, įpusėję studijas, planuojame gyvenimą kartu. Žinome, kad daugiau tokios klaidos niekada nebedarysime ir liksime kartu visada. Tegyvuoja tikra, nuoširdi, pati šilčiausia mokyklinė meilė!“
RUDENINĖ ROMANTIKA
Redos (18) meilės istorija prasidėjo būtent spalį. „Tai mano pirmoji ir vienintelė gyvenimo meilė. Dažnai sakoma, kad tai visiškai nerimta, dar vaikiška, greičiau jau susižavėjimas nei kažkas tikro ir tyro. Mano mokyklinė meilė, kad ir kaip keista būtų, virto į kai ką stipresnio ir gilesnio. Ji įsiplieskė visai netikėtai, gal iš pradžių tai net nebuvo meilė, tačiau tikrai kažkas daugiau nei simpatija.“
Kai pirmą kartą Reda jį pamatė Skuodo mokyklos koridoriuje, iš pradžių nieko nepajuto, tik žvilgtelėjo ir nuslydo akimis toliau. „Draugė juokėsi, kad labai jį nužiūrėjau. Meilė atėjo lyg iš niekur, pajutau ją intuityviai. Jei tai tikras jausmas, žmogus ilgai nesvarsto. Kadangi buvome vienmečiai, dažnai susitikdavome mokykloje, tačiau nebuvome viena iš tų porų, kurios garsiai šaukia ir skelbia apie savo santykius, koridoriuose taip pat nesibučiuodavome. Kitiems tai buvo keista, bet aš norėjau, kad tai būtų mano ir niekieno kito.“
Net ir sulaukusi abitūros Reda liko prie savo nuomonės, kad mokyklinė meilė yra kai kas labai ypatingo ir nesibaigiančio. „Linkiu visiems patirti tai, ką aš patiriu jau keletą metų, ir jei tai tikra, tada linkiu, kad tai tęstųsi amžinai.“
