Niekada, NIEKADA negyvenk iš vyro kišenės (tikra istorija)

Jei dabar galėčiau tau patarti tik vieną dalyką, patarčiau: „Pinigus užsidirbk pati“. Visai neseniai sutikau merginą, kurios akyse akivaizdžiai matėsi karti jos gyvenimo patirtis. Tiesi nugara, iškelta galva – stipraus žmogaus įvaizdis, tačiau tai, kas slypėjo už viso to, gali būti gera pamoka mums visoms. Ji sutiko pasidalinti savo istorija, tačiau pageidavo išlikti anonime, todėl vadinsiu ją Rugile (red. past. vardas pakeistas).

„Tuos 8 metus, kai gyvenome kartu su mano buvusiu vyru, aš buvau finansiškai nuo jo priklausoma. Kaip ir dauguma moterų. Tačiau tai nebuvo mano pasirinkimas,“ – savo pasakojimą pradėjo Rugilė.


Kai pora susipažino, jis jau dirbo, o mergina buvo grįžusi į aukštąją mokyklą tęsti prieš kurį laiką dėl asmeninių aplinkybių mestų mokslų. Šis jos sprendimas, sutikime, teisingas, kadangi užbaigti mokslus yra svarbu. Tačiau dėl to diplomą ji gavo tik būdama 32-iejų. Tokio amžiaus ji pateko į darbo rinką ir, kaip daugelis, pradėjo nuo labai paprasto, nekvalifikuoto darbo.


„Kadangi mums abiems jau buvo virš 30 – nusprendėme susilaukti vaiko. Nesusimąstėme, kad tai atitrauks mane nuo darbo. Bet atitraukė. Besilaukiant pirmąsyk man įvyko persileidimas. Tas pats pasikartojo ir su antruoju nėštumu. Pastojus trečią sykį man teko patirti nėščiųjų hiperemezę (Hyperemesis Gravidarum) ir aš atsidūriau ligoninėje. Galima sakyti, kad visam likusiam nėštumo laikotarpiui likau „neįgali“. Kai gimė kūdikis, su vyru nusprendėme, kad dienomis liksiu namie, kas vakarą korepetuosiu mokinius, naktimis – rašysiu straipsnius. Ir taip gyvensime bent jau pirmuosius metus,“ – apie naujai susikūrusios šeimos gyvenimo pradžią toliau pasakojo Rugilė.


„Tuomet mes sumąstėme pamėginti susilaukti dar vieno vaikučio. Turėjau pradėti dirbti tik puse krūvio, kadangi ir vėl kankino nėščiųjų hiperemezė. Galų gale netekau vaisiaus... Tuo metu mano dukrelei buvo 15 mėnesių, o vyras spaudė grįžti dirbti, kad mūsų šeimai tenkanti finansinė našta bent kiek palengvėtų,“ – tęsė pasakojimą mergina.


Rugilė dalinosi, kad jai buvo itin sunku susirasti darbą, kuris padengtų bent minimalias vaiko priežiūros išlaidas bei paskolą studijoms, o vyras buvo pagrįstai pavargęs ir net nebematė šviesos tunelio gale. O ji? Ją pačią apėmė depresija. Rugilė – protinga, perspektyvi moteris, tad puikiai žinojo, kokia vertinga darbuotoja galėtų būti, jei tik kas suteiktų šansą. Tačiau darbdaviai mažamečius auginančiosioms dažniausiai yra negailestingi.


Bet visa tai nebuvo baisiausia istorijos dalis: „Blogiausias buvo tas bejėgiškumo jausmas, kai neturėjau nei cento savo reikmėms. Kiekvieną kartą, kai pykdavomės su vyru, jis man primindavo: „Aš apmoku sąskaitas. Tai – mano namai“. Jam visai nebuvo svarbu, kad Rugilė tais namais rūpinasi, kaip ir vaiku. Ir visai nebuvo svarbu, kad ji dėjo milžiniškas pastangas, kad susirastų darbą. Tuo metu moteris stengėsi bent šiek tiek užsidirbti, todėl korepetuodavo mokinius namuose.


„Jei tai buvo JO namai, tai aš tebuvau svečias. Aš tūkstančius kartų jam dėkojau už tai, kad sunkiai dirba, kol aš rūpinuosi mūsų vaiku. Bet buvo ir tokių dienų, kai buvau labai nedėkinga. Ir to gailiuosi. Aš jaučiausi, lyg būčiau niekas, nes neturiu darbo. Jaučiausi, lyg buvimas mama nereikštų nieko,“ – su liūdesiu balse sakė Rugilė.


Jie nei karto grįžęs namo savo žmonai nepasakė: „Ačiū, kad palaikai tvarką ir jaukumą namuose. Ačiū, kad tavo dėka mūsų dukra auga sveika ir laiminga“. Galbūt jis taip ir galvojo, mat, Rugilės teigimu, visad buvo tylenis. Mergina sakėsi puikiai suvokusi, kiek streso jis patiria, tačiau tikrai ne taip gerai, kaip supranta tai dabar, kai ji – beveik išsiskyrusi vieniša mama, pati besitvarkanti su visais finansiniais rūpesčiais.


Kai jiedu su vyru patraukė skirtingais keliais, Rugilė susirado nuostabų darbą: sudaryta galimybė dirbti iš namų, įmonė stabili, labai stipriai palaikomos mamos. Žinoma, ji neuždirba aukso kalnų, tačiau, kas šiandien šiai moteriai buvo svarbiausia, ji vėl namo parneša duonos: „Aš neturiu santaupų, turiu skolų, bet, po velnių, pagaliau turiu nors du centus kišenėje, ir esu dėl to be galo laiminga!“


Galų gale, pagaliau ji nebesijaučia svečiu savuose namuose. Ji – lygiateisė savo vaiko šiandienos ir ateities finansinių klausimų partnerė. Moteris, kuri jautėsi tokia maža ir sugniuždyta dabar stovi tiesi, visu savo 173 centimetrų gražumu.


Jau visai netrukus Rugilė susitiks su vyru pas skyrybų advokatą. Laukia ir dar keli susitikimai. Nėra paprasta, tačiau tai pažymi naujo, balto gyvenimo lapo atvertimą, kuriame visi jie bus laimingesni: „Aš tenoriu, kad mes abu būtume finansiškai stabilesni. Ir laimingesni. To reikia mano dukrai. Jis – puikus tėvas. Vaiko priežiūrą pasidalinome po lygiai, tad dirbti teks abiems ir tai bus sunkus darbas. Tačiau viskas bus gerai, žinau“.


„Deja, aš nemoku apgalvoti trijų žingsnių į priekį. Ir dar vis nežinau, kaip pavyks kartą į mėnesį susimokėti nuomą, kai dar yra paskola bankui, vaiko prekių, asmeninės išlaidos ir t.t. Tad šiuo metu stengiuos tiesiog gyventi šia diena. Ir tai yra geriausia, ką aš galiu padaryti vardan ateities,“ – atsidūsdama, bet užtikrintai man sakė Rugilė.


Po visos šios patirties ji sau pasižadėjo, kad jei dar kada pamils – padarys viską, kad vyras galėtų rūpintis savimi, o ne ja: „Daugiau niekada nenoriu būti priklausoma nuo kito žmogaus piniginėje esančių pinigų. Aš noriu viską tvarkytis pati. Galėti priimti sprendimus. Juk aš auginu mažą dukrytę, kuriai esu pavyzdys. Aš tiesiog privalau ją išmokyti būti nepriklausoma“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis