JUS PASITINKA ATSINAUJINUSI PANELĖ
Psichologė pataria: 6 dalykai

Psichologė pataria: 6 dalykai, kuriuos sunkiausia pasakyti tėvams

Ma-a-a-ama-a-a-a-a, aš ženisiuos už Juozo, – drąsiai iš darželio vedama žeria penkiametė Lukutė. Kruopščiai pataikydama į kiekvieną balą dar patikslina: „Bet aš vis tiek miegosiu su tavim, o vyras miegos kitam kambary, tu nebijok, nebijok“. Nors mamai pasišiaušia plaukai nuo vaizdinio „už Juozo“, tačiau gavusi tiesų pareiškimą ji tiesiai ir paaiškina, kada žmonės tuokiasi ir kaip jie gyvena susituokę.

Būdama penkerių Lukutė ne tik gana aiškiai žinojo, ko tą akimirką nori, bet ir nesunkiai rinko žodžius tam išreikšti, bet sulaukus 15-kos taip lengvai to daryti jau nebemoka, ir paklausta apie vaikiną mikčioja ir bando pokalbį kuo greičiau baigti. Kuo labiau augame, tuo daugiau atsiranda temų, kuriomis su tėvais kalbėtis tampa vis sunkiau.

Penkiametė Lukutė visus gyvenimo įvykius priima plačiai išskėstomis rankomis – tiek jausmine, tiek faktine prasme: įvyko – apsidžiaugė – visi žino ir mato – nurimo – užmiršo. Kitas įvykis – apsidžiaugė – visi žino ir mato – ir taip toliau.

O jau 15-likmetei Lukai visai kiti reikalai – jai atsiranda noras faktus keisti arba juos slėpti, nes jiems suteikiama nemenka jausminė prasmė. O jausmus paaugliai linkę slėpti. Čia viskas vyksta kitaip: įvyko – apsidžiaugė – niekas nežino – bando sužinoti – vis tiek nesužino – kažkada nurimo – kažkada užmiršo.

Paauglio jausmai yra stipriai filtruojami: kiek emocijų parodyti galiu, kiek noriu, kiek reikia. Nes noriu – rodau, noriu – ne. Noriu – pasakoju, noriu – ne. Tik sunku su tais norais – tai ko, palauk, aš čia noriu? Pasijausti geriau, bet kad nereikėtų nejaukiai atsiverti. Bet kaip ir reikėtų, nes kaip ir norėčiau, nes kaip ir pati nežinau… aaa… kaip sudėtinga…

Abiems gyvenimo tarpsniais Lukos gyvenime įvyko tas pats – jos gyvenime atsirado vyriškos lyties atstovas. Tik penkiametei jis buvo svarbus tol, kol neatsirado svarbesnis reikalas – pavyzdžiui, 6-asis gimtadienis vienaragių tema, o 15-likmetė apie savo vaikiną galvoja nuolat. Koks tarp jų skirtumas? Penkiametė pasakė ir užmiršo, penkiolikmetė nesako ir neužmiršta. Jai reikia tik sąmoningai pasirinkti sau saugų pašnekovą, o tėvai tam tinka idealiai. Laisvai kalbėdama apie savo emocijas su tėvais tu laimi du kartus:

Jie labiau pažįsta tave ir vedini tik gerų paskatų gali tau padėti.

Tu labiau pažįsti pati save, nes gauni informacijos iš tėvų patirties ir gauname informacijos patys iš savęs.

Kai viskas vyksta mintyse – tai bėga žaibišku greičiu ir daugelį svarbių detalių mes arba praleidžiame, arba nespėjame užfiksuoti. Kai mintis perkeliame ant popieriaus lapo arba garsiai kažkam papasakojame – turime tai daryti logiškai, todėl greitai išryškėja visos detalės, kurios labai tiksliai sudėlioja visus taškus ant i. Ir tadam – viskas aišku, kaip dieną! Ačiū, mama, už pokalbį – tu nuostabi!

Tu susiradai vaikiną

Tau tai – pirmoji meilė, didelis bei reikšmingas įvykis, tėvams dažniausiai – maloni žinia. Tai rodo, jog tu vis labiau tampi brandžia asmenybe. Jiems naudinga žinoti, su kuo tu leidi laiką ir kas užkariavo tavo širdį, kad galėtų lengviau tave išleisti šokti iki paryčių. Meilė – labai gražus jausmas ir tu radai žmogų, su kuriuo šiuo jausmu mėgaujatės – tai laimėjimas, kuriuo galima nuoširdžiai su tėvais pasidžiaugti. Kaip jiems apie tai pasakyti? Štai tau pavyzdys: „Mama, tėte, – aš turiu vaikiną, kuris man laaaabai patinka ir kuris rūpinasi manimi taip pat atsakingai, kaip tai darote jūs“.

Vien iš tokio pristatymo vaikinas iškart gauna tėvų pasitikėjimo bonusų.

Patiri patyčias mokykloje

Į bet kokio masto patyčias mokykloje reikia reaguoti rimtai ir atsakingai. Geriau sureaguoti per daug jautriai ir taip labiau įtempti tėvų ausis, nei leisti patyčioms įgauti pagreitį. Niekas niekada ir niekaip negali iš tavęs tyčiotis. Jei kažkam trūksta socialinių įgūdžių ir jis neturi elementarios kultūros ir pagarbos kitam žmogui – tai nėra tavo atsakomybė. Nei vienas neturi teisės pats mokytis bandymų-klaidų keliu ant tavo nugaros. Tam yra knygos, mokytojai, tėvai ir pamokos.

Jei matai, kad tavo aplinkoje kažkas patiria patyčias arba patiri jas pati – drąsiai ir nieko nelaukdama pranešk apie tai tėvams, mokytojams ar mokyklos vadovybei. Kuo greičiau patyčios identifikuojamos, tuo greičiau jos numalšinamos. Štai kaip apie tai gali pasakyti tėvams: „Mama, tėti, Kristina su Laura mokykloje mane užgaulioja. Man sunku nuo jų apsiginti ir bijau, kad prie jų gali prisidėti ir daugiau klasiokų, nes jų juokeliai apie mane visiems skamba labai juokingai. Aš pabandžiau su tuo susitvarkyti pati, tačiau manau, kad šiuo metu man vienai tai padaryti tapo per sunku“.

Elgiesi teisingai apie tai kalbėdama. Nejauku turi būti tiems, kurie elgiasi neteisingai. Ir galiausiai klasėje turi tapti jauku visiems.

Planuoji stoti visai ne ten, kur nori tėvai

Vaikai yra asmenybės, ne tėvų nuosavybės, o asmenybės mąsto pačios, o ne stovi ten, kur jas pastato. Labai teisinga ir naudinga yra išgirsti tėvų nuomonę, jų požiūrį ir pasiūlymus – sukaupę savo patirtį jie tikrai turi ką patarti, tačiau galutinį sprendimą turėtum priimti pati. Jei studijuosi tai, ko nori tavo tėvai, bet ne tu – laiko klausimas, kada studijas mesi ir vis tiek perstosi ten, kur nori. Arba sukandusi dantis pabaigsi tai, ko nori tėvai – bet prieš akis daug metų studijų, kurias reikės… atkentėti ir kantriai pakentėti.

Žinia, kurią turėtum ištransliuoti savo tėvams yra: „Noriu turėti darbą, kurį mėgsiu. Noriu keltis ryte ir jausti, kad dieną praleisiu prasmingai, kad veiksiu tai, kas mane džiugina. Dirbdama noriu jaustis laiminga. Prašau mane suprasti ir leisti man rinktis pačiai. Net jei pasirinksiu neteisingai, tai bus mano klaida. Tada rinksiuosi kitaip, bet vėl todėl, kad to noriu aš. Noriu išmokti būti atsakinga už savo sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą“.

Argi tai neatrodo savaime suprantama? Tad kyla klausimas, kodėl turėtum bijoti ar jausti diskomfortą apie tai kalbėdama su tėvais?

Tu jautiesi labai blogai, gal tau depresija, ir tu nežinai, ką daryti

Jei jautiesi liūdna ir „sunki“, jei pati sau įtari depresiją arba matai, kad nebesugebi susitvarkyti su savo emocijomis pati – papasakok apie tai tėvams. Depresija – tai liga, kurią reikia gydyti. Jei susergam angina, net nekeliam sau klausimo, iškart vykstame pas daktarą ir gydomės vaistais. Palaukus savaime depresija nepraeis. Kuo anksčiau kreipsiesi pagalbos, tuo greičiau gausi tinkamą gydymą ir vėl mėgausies gyvenimu ir gražiomis akimirkomis.

Pasakyk tėvams: „Mama, tėti, norėčiau apsilankyti pas psichologą, nes manau, kad sergu depresija, dėl to norėčiau pasikonsultuoti. Dažnai jaučiu liūdesį ir tai mane vargina, norėčiau kuo greičiau „išeiti“ iš šios būsenos ir vėl tapti linksma“.

Negydoma depresija turi polinkį įsišaknyti ir taip tapti dar sunkiau „išraunama“. Geriau nuvykti pasikonsultuoti be reikalo ir sužinoti, kad tai tik sunkesnis etapas, o ne depresija, nei užleisti ir leisti ligai progresuoti.

Tu jau žinai, kas yra seksas

Sekso tema tėvams dažnai yra vengtina ir nelabai jauki. Jie patys apie tai kalbėdami dažniausiai laužosi prieš savo atžalas kaip apie pirmąjį bučinį pasakojanti Jurgytė, kuriai vos 9-eri. Ir vis laukdami, kada jau bus tinkamas laikas apie tai pasikalbėti, dažniausiai jie… pavėluoja. Ir paauglys jau seniai viską žino pats. Ir daug daugiau, nei tėvai žadėjo pasakyti. Tad leisk jiems lengviau atsikvėpti ir atsargiai, neužgaudama jų jausmų informuok: „Mama, tėti, aš jau seniai išsiaiškinau iš kur atsiranda vaikai ir kaip reikia elgtis, kai dar nesi pasiruošęs jų turėti. O apie saugų seksą yra daug literatūros, jums tikrai nebūtina apie tai man pasakoti“.

Tačiau jei jiems vis tiek labai norisi pasikalbėti, išklausyk. Tai nejauki tema, kuri sukurs jaukesnį ryšį tarp jūsų rytoj.

Tu pastojai, nors dar esi moksleivė

Nėštumas yra tai, ko neįmanoma nuslėpti. Apie būsimą mamą naudinga žinoti visiems: kad padėtų, kad patartų, kad suprastų ir palaikytų. Tavo pilvukas su kiekviena diena vis labiau augs ir didės, tad kuo greičiau apie tai praneši tėvams, tuo greičiau galėsi nusiimti sunkų paslapties akmenį nuo širdies.

Pradėti pokalbį šia tema nėra malonu, tačiau dar nemaloniau yra laukti ir kankintis keliasdešimt dienų, kol galiausiai vis tiek yla išlįs iš maišo ir teks apie tai pasikalbėt. Kalbėtis apie tai reikia tiesiai: „Mama, tėti, jaučiuosi sutrikusi ir man reikia jūsų pagalbos bei palaikymo – aš laukiuosi“.

Trumpas ir aiškus tekstas padės tėvams greičiau suvokti naujieną ir neįtrauks tavęs pačios į per didelius paaiškinimus ar pasiteisinimus. Tai yra faktas, kuris jau įvyko. Apie tai pasikalbėjusi su tėvais pasijausi lengviau ir stipriau, tad nedelsk.

Mano išsaugoti straipsniai