Psichologė - apie tai, kodėl ir ko merginos prisigalvoja santykiuose

„Nenoriu įsipareigojimų“, – jis kartojo ne kartą, bet tu sakei, kad taip kalba, nes yra įskaudintas. „Galime būti tik draugai“, – bandė guosti, bet tu sakei, kad jis nežino, ką kalba.

Negana to, vaikinas niekad negali susitikti, o tu manai, kad tiesiog yra labai užsiėmęs, nors tuo pat metu jo draugas dalijasi nuotrauka, kurioje jie kartu linksminasi. Galų gale nebelieka argumentų, kaip jį pateisinti, ir visą vyrišką giminę norisi pasiųsti velniop.

Nors prie frazės „nenoriu įsipareigojimų“ jis nepridėjo žodžių „su tavimi“ (o po kurio laiko sėkmingai kūrė santykius su kita mergina), įsidėmėk: tai aiškiai rodo, kad jums ne pakeliui. Kai žvelgi iš šono, tai atrodo net juokinga, tačiau merginos taip elgiasi nuolat, to pačios nesuprasdamos.

Tas iliuzinis gyvenimas, nenoras girdėti, kas iš tiesų sakoma... O jei ir išgirsti, kaipmat sugalvoji pateisinimą, kad apgautum pati save. Labai dažnai apkaltiname kitą, priklijuojame jam etiketę ir tas pačias klaidas kartojame vėl. Kol staiga visi vaikinai, kurių nenorėjai girdėti, tampa melagiais.

Aš (ne)pakeisiu

Iliuzijos nesitęsia amžinai. Anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai rožiniai akiniai nukrenta, muilo burbulai susprogsta ir prieš tave buvusi pasaka „viskas bus gerai“ virsta griuvėsiais. Apie ką visa tai? Apie tai, kad mes labai daug kalbame, bet mažai klausome. Apie tai, kad iš tiesų mes girdime tik savo mintis, nors reikėtų stengtis išgirsti to, į kurį dedi viltis, ir pabuvoti jo kailyje.

Pozityvumas „aš viską galiu“ savaime nėra blogas dalykas, atvirkščiai, jis veda į priekį, skatina nepasiduoti, nenuleisti rankų, bet galioja tik tada, kai tai susiję su tavimi pačia. Kai trokšti pasikeisti, kai savo jėgomis nori ką nors pasiekti, bet tikrai ne tada, kai pozityviai nuspalvintas planas pritaikytas kitam ir tikslas vadinasi „aš jį pakeisiu“. Negaišk laiko, nes (pa)keisti gali tik pati save, o ne kitą žmogų.

Daugiau racionalumo, mažiau išvedžiojimų

Egzistuoja dvi realybės – vidinė (rodanti, kaip išorinę tikrovę suvokia konkretus žmogus) ir išorinė (rodanti tikrus aplinkoje vykstančius reiškinius), tai vidinė tikrovė nėra tai, kas iš tiesų vyksta, bet tai, kaip tu tai supranti ir interpretuoji.

Labai dažnai sunku nepasiklysti tarp šių dviejų plotmių. Nesupainioti, kas išties yra mūsų vidinė realybė. Tai asmeninių interpretacijų gautas rezultatas. Nemanyk, kad, jeigu tau taip atrodo, vadinasi, taip ir yra, – nieko panašaus.

Jei tau taip atrodo, tai – tik tavo pasaulio matymas ir jokių savaime suprantamų dalykų nėra. Būtent dėl šios priežasties, dėl žmogaus įsitikinimo, kad, jei jis taip galvoja, tai taip galvoja ir kiti, kyla įvairių nesusikalbėjimų. Išorinėje realybėje vykstantys objektyvūs reiškiniai yra bendri visiems, tačiau skiriasi tai, kaip mes juos suprantame ir į juos reaguojame.

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo teoriją: kitam būsi svarbus asmuo tiek, kiek bandysi suprasti tai, kaip jis mato pasaulį, o ne tiek, kiek bandysi jam įdiegti savo tiesas.

Paprasčiausias būdas išsiaiškinti, kas, kaip ir ką mato, pasikalbėti. Jei kyla konfliktas, paklausk kito, kaip jis supranta šią situaciją ir kaip, jo nuomone, ją matai tu. Tada atvirai pasakyk, kaip tu visa tai supranti ir kaip, anot tavęs, jis mato tam tikrą situaciją, dėl kurios kilo nesutarimų. Štai ir atsakymai, kodėl išvis kilo konfliktas. Svarbiausia – girdėti ne tai, ką nori, o tai, ką iš tikrųjų tau sako. Supratusi priimk tai, kad ir kaip būtų skaudu.

Psichologės Aurelijos Ananjevaitės komentaras:

Kito meilės, pripažinimo, dėmesio dažniausiai trokštame tada, kai patys savimi nepasitikime ir mums reikia žmogaus, kuris pasakytų, kad esame verti meilės. Kadangi merginos pačios netiki, kad yra vertos meilės, dažniausiai savo kelyje sutinka vaikinus, kurie tai ir patvirtina.

Dėl šios priežasties jos dažnai išgirsta „mes galime būti tik draugai“, „aš nepasiruošęs rimties santykiams“. Siekdamos santykių su tokius žodžius ištarusiais vaikinais, nesąmoningai bando pačios sau ir visam pasauliui įrodyti, kad yra vertos dėmesio, meilės, pripažinimo. Bet tai – tik kova su vėjo malūnais, nes svarbiausia – ne tai, ką aplinkiniai apie mus galvoja.

Svarbiausia, kad kiekvienas suprastų: visi esame verti meilės, dėl jos nereikia kovoti, nieko niekam nereikia įrodyti, tereikia tikėti tuo, kad esame vertos savo ir aplinkinių meilės.

Kai išmokstame mylėti ir vertinti save, suprantame, kad kitų nepakeisi, bet jų ir nereikia keisti. Tik sau ir savo gyvenimui gali daryti įtaką.

Gali kiek nori prašyti kito pasikeisti, bet... jei jis nenorės, niekada nepasikeis. Būtina išmokti būti atsakingam tik už savo poelgius, savo pasirinkimus, savo gyvenimą.

Pirmas žingsnis mokantis prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą – savęs, tokio, koks esi, priėmimas. Kai žmogus priima save su stiprybėmis ir silpnybėmis, su pasiekimais ir klaidomis, su niūria ir spalvota kasdienybe, su maloniais ir nemaloniais jausmais, jis tampa unikalia asmenybe. Ir lyg burtų lazdele mostelėjus dingsta noras keisti tiek save, tiek kitus, nes vis geriau pažįsti save ir savo aplinką.

Užgimus artimesniam ir šiltesniam ryšiui su savimi, daug lengviau sukurti meilės ir jaukių akimirkų kupinus santykius, nes tada lieka mažiau baimės pasirodyti netinkamai kitam žmogui. Kuo mažiau baimės – tuo daugiau atvirumo ir nuoširdumo. Tarp partnerių atsiranda didesnis pasitikėjimas.

Kai pasitikime, daug lengviau girdėti ne tik ištariamus žodžius, bet ir suprasti tai, apie ką nutylime. Būtent todėl tikri ir šilti santykiai su kitu žmogumi prasideda nuo artimo ryšio su savimi.

Siūlau negalvoti, kaip atrodysi ir pasirodysi kitiems, verčiau pamąstyti, kokia nori būti, kad pati savimi didžiuotumeisi. Kai išmoksi didžiuotis savimi, rasi žmogų, kuris taip pat stipriai didžiuosis tavimi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis