Lengva įsimylėti savo randus. Malonu būti pažymėtam gyvenimo. Randai yra kūno atmintis. Jie pasakoja konkretaus žmogaus istoriją. Nepastebėtas kūnas yra kultūriškai žalias ir neišreikštas. Ir vis dėl to, ką reiškia kūno žalojimas, alinančios treniruotės, griežtos dietos?
Kas tai – savidestrukcija ar meilė savo kūnui? O gal paprasčiausia provokacija?
Ką darytume be skausmo? Sukurtume jį
Kas yra žalojimasis? Visiškai aišku – tai AŠ žalojimas. Žalojimasis yra simptomas – įspėjimas, kad kažkas sužalota. Tačiau tai ir bandymas anuliuoti sužalojimą. Griovime slypi galimas palengvėjimas ir išsigydymo ilgesys. Norvegų psichiatras ir kultūrologas Finnas Skarderudas pasakoja apie susitikimą su save žalojančia Kim: “Ji pjaustėsi skutimosi peiliuku. O aš siuvau. Ji pjaustėsi, aš siuvau. Mes daigstėme, barėmės ir juokėmės pusę vasaros. Ji elgėsi taip, tarsi šie siuvimo seansai, kuomet aš rūpinausi žaizdomis, ploviau jas, dėjau kompresus, būtų šventos akimirkos. Priimdama mano , kaip chirurgo, rūpestį, ji elgdavosi pagarbiai ir ramiai. Tik tada mes galėdavome kalbėtis. Kai uždėdavau paskutinį kompresą, vėjas vėl iššvilpdavo.”
Per siuvimu užsimezgė ryšys. Jaunam žmogui tai buvo pirmas akivaizdus pavyzdys, kaip toli žmogus gali nueiti, kad pasiektų savaime suprantamą artumą.
Skausmo privalumas tas, kad jis gali visa kita nustumti į šoną. Paradoksas – jis gali malšinti skausmą.
Žalojimasis gali signalizuoti įvairius dalykus: panieką sau ir bausmę; apsimetinėjimą (kai nekreipiama dėmesio į nuolatinę įtampą ir įniršį); užsimiršimą; pasirodymą; karštą ir pažeminimą. Savidestruktyvi elgsena jaunimui gali atrodyti normali. Susidraskyti iki kraujo gali būti suvokiama kaip draudžiamas žaidimas, padedantis išgyventi įtampą, išbandyti savo drąsą, šokiruoti aplinkinius arba nubausti tėvus. Šokiruojantis elgesys – jaunimo kalba.
Žalojimosi įvairovė didelė: nuo rūkymo iki savižudybės. Žiaurūs nužudymai – galutinė kūno technika. Daugelis save žalojančių žmonių į savo kūną žiūri kaip į svetimą. Suteikdami sau skausmą jie tarsi susivienija su savo kūnu. Tai išties paradoksalios pastangos turėti, jausti ir patirti kūną kaip savęs dalį. Žaizda, nudeginimas ar tekantis kraujas yra aiški vidinės būsenos išraiška. Žalojimasis – savotiškas rūpinimosi savimi būdas, savotiškas būdas rasti išeitį. Kim rūpinasi savo žaizdomis, kaip motina švelniai rūpinasi vaiku. Jaunas žmogus atsigręžia į kūną kaip į ištikimą draugą, kai tėvai, draugai ir terapeutai nėra jo draugai. Kaip sakė Kim: “Kraujas – tarsi šilta antklodė. Ir nieko nebereikia. Dabar šis braižymasis ir pjaustymasis yra lyg kažkoks draugas, su kuriuo aš nedrįstu išsiskirti. Be jo, bijau, jaučiuosi labai sveika, o tam nesu pasirengusi. Būti sveikai…reiškia būti labai vienai.”
Body play
Žiūrint iš šalies laukiniai ritualai gali atrodyti beprotiški. O nuskustos moters kojos? Aukštakulniai bateliai? Maratonai? Susiklausymas su mūsų pačių ritualais neleidžia mums suvokti, kad mes patys panašiais būdais siekiame kančios, skausmo, grožio ir džiaugsmo.
Ko jaunuoliams griebtis, kad į juos atkreiptų dėmesį. Viena tamsiausių kūno modifikacijų – bigės. Amputuota piršto dalis arba visas pirštas. Žiedų, auskarų vėrimas – taip pat žalojimosi dalis.
Fakyras Mustafas dažnai sparčiai augančios žmonių, kurie puošia kūną auskarais, tatuiruotėmis, nudegimo žaizdomis ir randais kultūros pradininku. Jis vienija tuos, kurie lenkiasi “Modern Primitives” sąvokai. Taip 1978 metais Fakyras pavadino save ir dar saujelę į save panašių žmonių. Penkiasdešimt metų jis bandė radikalias kūno praktikas. Nedaug likę kūno modifikacijos technikų, kurių jis nebūtų patyręs. Jo kūnui pažįstamas ritualinis auskarų vėrimas, tatuiravimas ir pjaustymas. Jam teko gulėti vinių lovoje, išbandyti elektros šoką. Jis pasninkavo, praktikavo nemigą, kūno dalis verždavosi korsetais ir diržais. Plakdavosi, pasikabindavo ant kablių mėsai…
Paklaustas, kaip viskas prasidėjo, Fakyras pasakoja: “Gimiau 1930 metų rugpjūčio 10 dieną Aberdyne, pietrytiniame Pietų Dakotos kampe. Mano kilmė vokiška ir skotiška. Anksti suvokiau, kad esu svetimas. Prie savųjų netikau. Buvau paklusnus, drovus ir gabus mokykloje. Bet nelaimingas. Užuovėją radau bibliotekoje. Kaip daugelis kitų tenkinau savo jaunatvišką seksualinę aistrą skaitydamas senus gerus “National Geographic”. Ten ir enciklopedijoje iki 1940 metų radau nuogų žmonių iš viso pasaulio kraštelių nuotraukų. Jie buvo suvokiami ne kaip žmonės, todėl galėjo būti rodomi nuogi karu su drugeliais ir rupūžėmis. Skaičiau apie indus, apie nepažįstamas religijas ir visai kitokius kūno ritualus.
Nuo pat mažumės savyje jutau “galią”. Ji vedė mane ką nors veikti su savo kūnu. Kurį laiką sirgau anoreksija, nors tuo metu šis pavadinimas nebuvo žinomas. Jutau keistą aistrą palikti žymių, badytis, ieškoti keistų patyrimų. Tyrinėjau nedestruktyvius būdus šiai galiai patenkinti, visiškai slapta trisdešimt metų juos praktikavau. Deja, viskas baigėsi tuo, kad likau atsiskyręs, kamuojamas gėdos. Buvau pakankamai protingas, jog suprasčiau, kad jeigu paskelbsiu tai, kuo užsiimu ir kaip jaučiuosi, savo dienas greičiausiai baigsiu kokioje nors institucijoje. Kitose kultūrose radau pritarimą, išsiaiškinimą, pažinau tradicijas, kurios pripažino mano iniciatyvą žalotis.
Būdas pabėgti nuo gėdos ir bejėgiškumo
Fakyras su bendraminčiais atsisakė vakarietiškos kultūros požiūrio, kad mūsų kūnai priklauso jai. Jų kūnai priklausė jiems. Jie nepriėmė ir kalbos, nusakančios jų elgesį kaip savęs žalojimą. Falyrui tai nebuvo žaidimas, todėl jis sukūrė “body play” sąvoką.
Jis teigia, kad mūsų kultūra neleidžia išlieti jausmų. Tokie auskarai kai kam gali būti pabėgimas nuo gėdos ir bejėgiškumo.
Daugelis tų, kuriems Fakyras vėrė auskarus, sakydavo: “Reikalauju atgauti savo kūną. Kiti buvo jį pasiėmę ir juo naudojosi. Dabar aš reikalauju jį grąžinti ir gydausi žaizdas.” Tarp tokių žmonių, Fakyro teigimu, yra ir programuotojų, fizikų psichoterapeutų, ekonomistų, turinčių daktaro laipsnį.
Paskutinė atrama?
Minkštumas – atgyvenęs idealas. Dabar kūnas turi būti tvirtas. Iš dalies tai susiję su sveikata (treniruotis sveika), iš dalies su grožiu. “Seksualūs kūnai – treniruoti kūnai”. Žmogus tvirčiau stovi, o nugara gali pakelti tam tikrą atsakomybę. Tačiau už viso to slypi kontrolės silpnumas – savigarba priklauso nuo raumens.
Tačiau dar yra šis tas kiečiau už tvirtus raumenis. Jei raumenys nėra tvirtai įtempti, jie gana minkšti. Širdis minkšta.
Štai todėl lengva susižavėti kūno tvirtumu, kai abejoji viskuo, o labiausiai savimi. Radikaliausia tvirtumo ilgesys apima moteris, kurios kenčia nuo valgymo sutrikimų. Daugeliui jų laibumas nėra grožio siekis.
Kuriame savo kūnus pagal savo vaizdinį, taigi tuo būdu kuriame ir patys save. Apgalvotai ribojame savo kūno laivę.
