Ar Tu valdai savo baimę?

Norėčiau aptarti keletą neigiamų emocijų – baimę, nuoskaudą, pavydą ir pyktį. Šios neigiamos emocijos turi milžinišką griaunančią jėgą. Jos gali sukelti ne tik neurozę, bet ir daugybę kitų ligų. Šiame, straipsnyje pakalbėsiu apie baimę.

Baimė



Tai pati pražūtingiausia žmogaus emocija. Stipri baimė iškreipia asmenybę, skatina pasireikšti primityviai, blogajai žmogaus pusei. Baimės palydovai yra nesėkmė, liga ir blogi tarpusavio santykiai. Baimė mus gali sukaustyti ir mes nepasieksime trokštamų tikslų, pvz. neišlaikysime egzaminų, nesusirasime darbo ar vaikino, merginos. Atsisakius minčių apie ateitį, galima išsivaduoti iš baimės. Tiesiog reikia gyventi čia ir dabar.

Baimė – tai kančių, skausmo nuspėjimas. K.G.Jungas teigė, kad mumyse yra du poliai: baimė ir pasitikėjimas, liūdesys ir džiaugsmas, meilė ir agresija… Baimė dažniausiai reiškiasi žodžiais: „Aš to nesugebu. Aš bijau. Ką apie mane galvoja kiti? Susikompromituosiu.“



Reikėtų paklausti tos baimės, ką ji nori man pasakyti. Šventasis Raštas siūlo į baimę atsakyti 118 psalme: „Su manimi Viešpats, aš nebijau. Ką gali žmonės man padaryti?“. Ši eilutė nurodo, kad mumyse glūdi ir baimė, ir pasitikėjimas. Kai baimė mus paralyžuoja, mes pamirštame, kad mumyse slypi pasitikėjimas.

Pasitikėjimas savimi ir kitais sumažina mūsų baimę. Tikėjimas yra tas pats, kas įtaiga. Mes sąmoningai tikėdami, kad nėra ko bijoti – nugalime baimę. Josephas Murphis savo knygoje „Jūsų pasąmonės galia“ siūlo iš lėto, ramiai ir pozityviai nuolat kelis vakarus kelias minutes kalbėti tokius žodžius:

„Aš įveiksiu baimę. Dabar ją nugaliu. Kalbėdamas/a jaučiuosi ramus/i, aš pasitikiu savimi. Esu atsipalaidavęs/usi ir nesijaudinu.“

Mes turime patikėti, kad galime. Aš irgi bijodavau pasakyti savo nuomonę. Dažnai nurydavau nuoskaudos žodžius. Negyniau savęs ir leidau maitoti savo sielą, menkinant mano pasitikėjimą savimi. Tik po ilgų savianalizės seansų supratau, kad baimė yra mano pačios sukurta. Aš galiu pasirinkti – baimę ar pasitikėjimą. Pasirinkau pastarąjį.

Nesakau, kad tai yra lengva, bet aš išdrįsau įveikti baimę. Ralfas Voldas Emersonas, didis devyniolikto amžiaus filosofas ir poetas, yra pasakęs: „Darykite tuos dalykus, kurių bijote, ir baimei tikrai ateis galas“. Baimės įveikimas ilgas procesas. Tai tarsi grūdinimasis šaltu vandeniu. Iš karto tikrai siaubingai baisu, o vėliau pradedi mėgautis pasitikėjimu ir buvimu savimi čia ir dabar.

Kitas būdas tvarkyti savo negatyvias mintis, kurios kelia baimę, yra pasikalbėti su kitu žmogumi. Šiandien mes gyvename labai intensyviai besikeičiančioje ir nuolat skubančioje visuomenėje. Daugelis mūsų dabar kreipiasi į psichologus, nes mes nesiryžtame kalbėtis apie save su draugais. Mums itin sunku kalbėti apie savo neigiamus jausmus, kančias, silpnybes ir kaltes.



Mes bijome likti nesuprasti, nes tiesiog nepasitikime savimi. Kito asmens nepagrįstos replikos mus paveikia labai stipriai, kai mes patys gerai nesuvokiame savęs ir savų poreikių, troškimų, norų. Todėl daugelis bijodami būti atstumti ir nesuprasti lieka vieni su savo mintimis, jas „užspaudžia“. Tačiau anksčiau ar vėliau mintys ima veržtis į paviršių.

Baimė kaip ir kiti jausmai yra prasminga. Be baimės mes neturėtume saiko, taigi nuolat persitemptumėme.

Tačiau baimė neturi mūsų blokuoti. Dažnai baimė atsiranda siekiant tobulybės. Aš paauglystėje taip pat norėjau tobulų tėvų, tobulai mokytis, tobulo asmeninio gyvenimo...

Bijojau susikompromituoti. Bijojau padaryti klaidų. Bijojau neįstoti į universitetą. Bijojau, kad nepaliktų mylimas žmogus, kuris nebuvo tobulas, tačiau bijojau likti viena. Bijojau pasipasakoti tėvams apie mokykloje kilusias problemas. Bijojau likti nesuprasta. Daug ko bijojau.

Ir dabar bijau. Tik jau sveikiau. Baimę sukelia perdėti lūkesčiai. Jaunimui būdingas maksimalizmas, o tai hiperbolizuoja visas baimes. Vėliau susitaikiau su savo ribomis, savo silpnybėmis ir klaidomis: „Aš turiu teisę kažkam nepatikti, kad mano tėvai neišsilavinę, neturtingi. Aš turiu teisę didžiuotis savo tėvais ir juos mylėti, nesibaimindama, kad dalis žmonių nuo manęs nusigręš. Neprivalau puikiai mokytis fizikos, jeigu jai neturiu gabumų. Neprivalau šiais metais žūtbūt įstoti į trokštamą specialybę. Jei įstosiu bus gerai, o jei ne - tai drąsiai stosiu kitais metais. Man nebaisu, ką manys apie tai kiti. Nesijausiu nevykėle. Nenoriu studijuoti bet ko. “



Tačiau esamą ir tokių baimių, kurios susijusios su mumis pačiais. Tai – vienatvės, praradimo, mirties baimė. Bijodama vienatvės paauglystėje draugavau su keliais nevykusiais vaikinais. Kiek dėl jų išliejau ašarų... Aš juos bijojau prarasti ir visgi praradau... Tik vėliau į šiuos santykius pažvelgiau, kaip į savo asmenybės brandinimą.

Reikia susitaikyti su vienatvės, praradimo, mirties baime. Tuomet reikia suprasti savo baimę, įsigilinti į ją, prisiliesti prie jos. Baimė virs ramybe, laisve ir taika. Baimės valdžioje mes tampame pikti ir dirglūs. Nuolatinė baimė sekina mūsų organizmą.

Kas Tu esi ir ko Tu nori geriausiai žinai tik Tu. Nesibaimink kritikos. Aš – netobula. Tu – netobulas/a. Jie – netobuli. Turime teisę būti kitokie. Turime teisę klysti.

Linkiu nebijoti gyventi čia ir dabar. Tikėk, kad gyvenimas yra gražus.

Sėkmės, meilės ir kantrybės, Visada Jūsų ir su Jumis, Rasa Kuodytė – Kazielienė

Rašykite psichologei - konsultantei elektroniniu paštu kuodyte@centras.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis