Draugams reikia tik nuoširdaus bendravimo

Bendravimas žmogui reikalingas kaip vanduo. Nė dienos negalime išgyventi netarę žodžio. Šį kartą norėčiau pakalbėti apie nuoširdų bendravimą. Dar kitaip Marshallas B. Rosenbergas jį apibūdina kaip bendravimą be pykčio. Gyvenime visi trokšta gerumo ir nuoširdumo.

Labai sunku suvokti, kaip tokius gerus ketinimus turėdami žmonės vis tiek bendrauja su kaukėmis, piktinasi, ginčijasi…

Apie nuoširdumą kalbėjo Ruth Bebermejer dainoje „Atiduota“. Norėčiau Tau juos pasakyti.

„Geriausia, ką Tu duoti man gali,

Yra tai, ką Tu iš manęs imi.

Tu juk supranti tą nepakartojamą jausmą,

Kai duodama Tau aš patiriu džiaugsmą.

Ir nesijausk dėl to skolingas, aš labai prašau.

Darau tai tik iš meilės, kurią jaučiu Tau.

Kai kitas priima dovaną su malonumu,
Tai ir yra geriausias davimas,
Tada išnyksta skirtumas tarp jų abiejų.
Net kai Tu duodi man, aš jaučiuosi gavusi.
Kai imi iš manęs, aš jaučiuosi davusi.“

Gal Tu pridursi, kad tai tik žodžiai? Gal Tu ir teisus, bet šiais žodžiais aš tikiu.

Toliau paminėsiu, kas užkerta kelią nuoširdžiam bendravimui.

Pagrindiniai nuoširdus bendravimo nuodai yra šie:

Moralinių savybių įvertinimas.

Visi esame labai skirtingi ir tuo žavūs. Dažnai nuoširdžiam bendravimui trukdo mūsų vertinimai. Mes tarsi teisiame žmones, kad jie neteisingi ar blogi, kad jų nuomonės nesutampa su mūsų.

Vertinimai, kaltinimai, įžeidinėjimai, kritika ir palyginimai su kuo nors – tai ir yra moralinių savybių įvertinimas: „Ji yra savanaudė“, „Jie pasileidę“ ir t.t.

Taip kalbėdami mes teisiame kitus bei smerkiame jų poelgius. Būdavo ir man, susidūrusi su priešinga nuomone, man viduje kildavo visas vulkanas emocijų ir aš vėliau tą pyktį išliedavau apkalbėdama tą žmogų, kad šis toks ir anoks.

Taip mes tiesiog nesistengiame suprasti, ko trūksta mūsų nuoširdžiam bendravimui. Mes iškeliame savo vertybes, poreikius, norus aukščiau už kitus. Net nebandome įsiklausyti, ką sako mums kitas šalia esantis asmuo.

Tyrimai nustatė, kad smurto mažiau tose šalyse, kur žmonės galvoja apie kitų norus, “skaitosi” su kitų nuomonėmis, nei tose, kur visi yra skirstomi į „gerus“ ir „blogus“. Žmonių skirstymas ir teisimas sudaro palankias sąlygas smurtui ir patyčioms plisti.

Žmonių lyginimai.

Mes lyginame sutiktą žmogų, su kažkada anksčiau sutiktu asmeniu. Tai yra natūralu, nes mūsų patirtis yra mūsų dalis. Tačiau siekiant nuoširdaus bendravimo svarbu atsiriboti nuo lyginimų.

Lyginti save su kitais, ar kitus su savimi ir kitais yra labai apgailėtinas dalykas. Esu anksčiau minėjusi, kad lygindami mes dažniau pasirenkame asmenis, kurie yra reikšmingesni nei mes, o tai verčia mus pasijusti nevykėliais.

Kai atvirai priimame žmogų tokį, koks jis yra, ir taip pat patys nesiekiame atrodyti tobulai, tik tuomet galime bendrauti nuoširdžiai.

Atsakomybės vengimas.

Dažnai mes sunkiai suvokiame, kad visada turime atsakyti už savo jausmus, mintis, veiksmus. „Tu privalai išlaikyti gerai egzaminą, nes kitaip susigadinsi savo gyvenimą“. Toks tėvo pasakymas vaikui rodo, kad tėvas visiškai neįvertina savo atsakomybės, o visą ją užmeta vaikui ant jo gležnų pečių.

Arba „Tu verti mane jaustis kvailai...“. Tokie posakiai taip pat rodo, kad asmuo nejaučia atsakomybės už savo jausmus ir mintis. Mūsų niekas negali priversti jaustis vienaip ar kitaip. Mes ir tik mes patys atsakome už savo jausmus, mintis ir veiksmus.

Atsakomybės už savo veiksmus bandome išvengti. Pradedame teisintis ir aiškintis dėl savo elgesio. Tai ypač būdinga vaikams. Pvz. „Pradėjau rūkyti todėl, kad rūkė visi mano draugai.“

Nuoširdžiai bendraujant svarbu prisiimti atsakomybę už save. Laisvas ir atsakingas žmogus nesiteisins, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip. Jis nesistengs įtikti kitiems, tačiau būdamas atviras ir patenkintas, ramiai ir nuoširdžiai bendraus.

Palengva daugėja nuolankių bei su viskuo sutinkančių žmonių. Žmonių, kurie neprisiima atsakomybės už savo gyvenimą, pritampa prie patogios nuomonės bei gyvensenos (t.y. „visi vartoja alkoholį“, „visi rūko kaip ir aš“, „visi nesidomi politika“ ir t.t.).



Troškimų neverskime reikalavimais.

Mes niekada neturime versti žmonių ką nors daryti. Šiuo metu dažnai skaitau paskaitas jaunimui. Pastebėjau, kad jeigu bendrauju nuoširdžiai, atvirai ir suteikiu laisvę spręsti (t.y. klausytis manęs ar išeiti iš klasės), jaunimas taip pat pagarbiai elgiasi su manimi ir mane išklauso iki galo. Kažkodėl mokytojai ar tėvai dažnai būna įsikalę sau į galvą, kad jie gali daug reikalauti iš vaikų. Tačiau jie klysta.

Mes galime reikalauti visko, tačiau nepriversime vaikų ką nors daryti. Reikalaudami ir bausdami vaikus ar kitus asmenis mes nutraukiame nuoširdžius ryšius.

Su nuoširdžių santykių trūkumu susiduria ir poros. Kuo daugiau mergina ar vaikinas reikalauja dėmesio ir bando kontroliuoti kitą asmenį, tuo labiau vaikinas ar mergina bando atsiriboti nuo tokių santykių arba pasirenka „aukos“ vaidmenį.

Tai tiek trumpai apie nuoširdų bendravimą. Bendrauti mes mokomės visą gyvenimą. Bendrauti be pykčio – tai visapusiškas kito priėmimas ir abipusė atsakomybė už bendravimą. Žodis gydo – žodis žeidžia. Man patinka „gydyti“ kitus, o Tau?

Linkiu sėkmės, meilės ir kantrybės.

Visada Jūsų ir su Jumis

Rasa Kuodytė – Kazielienė

Rašykite ir klauskite psichologės elektroniniu paštu kuodyte@centras.lt

Atsakymai pasirodys DELFI Gatvėje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis