Kai bendraamžiai gyvenimą paverčia pragaru

Mes veržlūs, aktyvūs, mes kupini naujų idėjų, mūsų smegenys “upload’ina” pramuštgalviškus planus, mums svarbūs ne mokslai, o gatvių pasaulio pažinimas, mes norim visiems parodyti kitą pasaulio pusę, tą kurios jūs, sterilūs darbuotojai, nematote. Mūsų antras vardas - maištas. Mes paaugliai.

Kai paaugliai atitolsta nuo tėvų, kai pastarieji ima nesuprasti jų norų, svarbiausi tampa draugai, bendraamžiai. Paaugliai gali iš viso nesikalbėti su tėvais, nepasakoti jiems savo gyvenimo, nesidalinti savo sėkmėmis ir nesėkmėmis, tačiau valandų valandas praplepėti su draugais.



Bendraamžiai supranta ir pateisina maištingą elgesį, jie kaip ir tu nori tapti nepriklausomais ir savarankiškais. Jie kartu su tavimi mokosi ir žino, koks gyvenimas verda mokykloje. Jie supranta, kaip ten būna sunku.



Bendraudami paaugliai ieško savęs ir trokšta atsakyti į didelę kančią keliantį klausimą - „Ar aš normalus?“. Neleisti paaugliams bendrauti su bendraamžiais, atskirti juos nuo draugų, paauglių manymu, yra didžiausia galima bausmė. Ir jie teisūs. Niekas kitas tik bendraamžiai, išgyvenantys tą pačią vidinę sumaištį, gali palengvinti gyvenimą.



Bendraamžiai skatina pasitikėjimą savimi, asmenybės tobulėjimą, jie padeda suvokti, kas tu ir ko tu trokšti, kartais draugai turi įtakos išvaizdos pasikeitimui, tam tikro gyvenimo stiliaus priėmimui…



Rodos, draugai – vienintelė paguoda, vieninteliai tave suprantantys asmenys, kai tau “iolika”… Tik štai visi žinome visuotinai paplitusį reiškinį kaip „atpirkimo ožiai“. Kodėl atsitinka taip, kad tie patys draugai ima tave menkinti? “Atpirkimo ožio” sindromas - tai tavo asmenybės atmetimas, trukdymas jai augti, tobulėti. Tai tavęs žlugdymo įrankis, kurį paaugliai kartas nuo karto naudoja prieš kitus bendraamžius ar savo draugus.

Kodėl atsiranda „atpirkimo ožiai“? Kas jie tokie? Gal tai tu? Tu dėl to, kad patiktumei kitiems, pradedi prastai mokytis, rūkyti, vartoti alkoholį, nebeskaityti knygų, nes tai tiesiog nemadinga. Ar tai nesugriaus Tavo ateities gyvenimo? Pagalvok. Kaip netapti atpirkimo ožiu?



“Atpirkimo ožiai” - tai bendraamžiai, kurie nevisiškai atitinka paauglio apibrėžimą. Sakysite, kad kvaila apie tai kalbėti, nes jokio tikslaus apibrėžimo, koks turi būti paauglys, nėra.

Stebėtina, tačiau paaugliai anksčiau ar vėliau pradeda nuoširdžiai nekęsti vienų ar kitų paauglio savybių. “Atpirkimo ožiai” pernelyg subrendę. Jie tampa vieni, atstumti…



Paaugliai žiauriai baudžia savo bendraamžius, kurie neatitinka tam tikrų paauglio standartų. Pvz. paauglys dėvi kitokius nei jo draugai rūbus, nerūko, nevartoja alkoholio, gerai mokosi, nėra lieknas/a, merginos nesidažo, kalba protingai, nesijuokia iš lėkštų bajerių ir t.t.



Apkalbos, “varymas” ant kitokių paauglių – tai kontrolės forma, kuria bandoma juos paveikti ir priversti pritapti, tapti panašiais į kitus. Šis spaudimas yra labai didelis ir sunkiai pakeliamas.



Atpirkimo ožiais, kaip bebūtų keista, tampa protingi, užsispyrę, savimi pasitikintys, per daug ar nepakankamai gražūs paaugliai. Jie ignoruojami, erzinami, iš jų tyčiojamasi... Šis žeminimas – tai pyktis.



Paaugliai būna nepatenkinti viskuo, kas juos supa, gyvenimas jiems tampa nepakeliamas, jiems sunku pritapti, jiems sunku bendrauti, jiems nepažįstamos daugelis gyvenimiškų situacijų, jie jaudinasi… Dažnai savo nepasitenkinimą aplinka jie nukreipia jį į vieną paauglį, kad palengvėtų ir sumažėtų jų vidinis pyktis. Tie paaugliai ir tampa “atpir-kimo ožiais” arba “lūzeriais”, “lievais” ir t.t…



Jie išgyvena izoliaciją. Juos į neviltį varo paauglių patyčios. Po ilgalaikio ignoravimo ir tyčiojimosi žmogus praranda pasitikėjimą savimi ir pradeda tikėti, kad problema yra jis pats. Kad jis nešaunus, kad jis neįdomus…



Šiuo metu patyčios ypač žiaurios. Itin gąsdina tai, kad replikos tapo atviresnės, piktesnės, dažnai apeliuojama į lytį, į seksualinę pakraipą… Tai gali paskatinti seksualinį priekabiavimą, filmuojamą intymią medžiagą ir jos platinimą. Po visomis patyčiomis slepiasi agresija, noras kontroliuoti.



Kaip pritapti ir netapti “atpirkimo ožiu”? Stiprios asmenybės atsispiria išoriniam spaudimui ir nesvarbu, ar aplinkos spaudimas kyla iš bendraamžių pusės, ar iš kitur.



Paaugliai baiminasi būti nepopuliarūs ir dažnai daro tai, ko jiems iš tiesų net ir nesinori daryti. Kaip bebūtų keista, tačiau ir tarp suaugusiųjų yra tokių, kurie negali pasakyti tvirtai „Ne“.



Noras patikti ir įtikti skatina tave sutikti su aplinkinių nuomone. Paauglys pradeda vykdyti kito asmens norus, gyventi pagal kitų reikalavimus. Kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo daugiau nepasitenkinimo savimi susikaupia viduje. Po kurio laiko pasijunti bejėgis gyventi savo gyvenimą. Ir belieka toliau vergauti populiariesiems. Asmenybė vegetuoja ir nebeauga. Ji tampa neatspari kritikai.



Pamąstykite, kaip galima įtikti ir patikti visiems? Manau suprantate, kad tai neįgyvendinamas dalykas, kuris reikalauja daug pastangų – suvaldyti savo individualius poreikius, mintis, jausmus, veiksmus. Ar populiarumas nėra per didelė kaina?



Kai gerbi save, gerbi kitus. Gal mūsų požiūriai nesutampa, bet gerbdama kito išskirtinumą nusipelnau to, kad gerbtų ir mano individualumą. Pyktis gimdo pyktį. Jeigu būsi piktas su kitais ir nuolat ginsiesi nuo kiekvienos pastabos, tikrai tapsi "atpirkimo ožiu".



Tačiau jeigu mokėsi mandagiai ir pagarbiai atsakyti, kad “gerbiu Tavo nuomonę, bet visgi Tu klysti – aš ne toks”, tu nusipelnysi pagarbos. Reikia priimti kitą tokį, koks jis yra, ir nebandyti jo keisti ir smerkti. Tai sudėtinga. Tačiau linkiu pradėti viską nuo savęs. Neieškokite atpirkimo ožių ir patys netapsite jais.

Linkiu sėkmės, meilės ir kantrybės.

Rasa Kuodytė – Kazielienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis