Atrodo, taip gerai prabėgo savaitė ir vakarykštė diena, kai dar juokeisi mylimo žmogaus glėbyje, jus glostė rudeninė saulė ir į plaukus pynėsi lapai. Viskas išnyko lyg rūkas… Nejučia imi save kankinti, prisimingama viską, kas buvo gera. Sunku gyventi be meilės. Bet juk ji niekur nedingo, tik žmogaus nėra…
Kankina mintys, visos iš karto užpuola: tėvai nė nebando tavęs išklausyti ir tau uždraudžia aibes dalykų, kai tuo tarpu patys tuščiai leidžia savaitgalį prie televizoriaus, brolis turi savo gyvenimą, kuriame tu jau buvai ir nenorėtumei grįžti į tas ankstyvos paauglystės dienas, mokykloje tavo draugai yra tie, su kuriais, nors ir maloniai pasiplepi apie orą, mokslus, vakarėlius, koncertus, meną, laisvalaikį, „proto važiavimą“, tačiau jie nėra tie, kuriem parašytum žinutę, jog tavo gyvenime vėl atsitiko bėda…
Nebežinai ką daryti. Tau gaila savęs. Žvėriškai gaila…ir liūdna.
Kai nespėji paruošti pamokų, tėvai rėkia, jog tu esi niekas ir nieko nepasieksi, kai draugas jau antra diena nieko nerašo, imi manyti, jog jis su kita… Jau beveik pripratai būti vienumoj, į vakarėlį tėvai vėl neišleido. Ar tai – tik rudens tuštuma? Ar praeis? O gal…
Pamilk save
Turi suvokti, jog esi vienintelis. Tokių kaip tu daugiau nėra pasauly. Dabar juokiesi tai skaitydamas, mat ši banali frazė tau tūkstantį kartų šmėkščiojo prieš akis. Psichologinė pagalba ir t.t… Nieko panašaus, gal ir daug kartų tai girdėjai, bet ar supratai?
Pirmiausia atsikratyk savo cinizmo ir savikritikos, kuri tik mažina pasitikėjimą savimi. Atsisakyk to, ką tau “kalė” tėvai įsiūčio momentu – juk jie neturėjo to omenyje, tik nemokėjo valdyti savo pykčio – jie tokie pat žmonėms, su savom silpnybėm ir ydom.
Tokių kaip tu – su unikaliais pomėgiais, savita mąstysena, paslėptais ir neišsakytais norais, kurie nuspalvinti gražiausiom, ilgesingiausiom fantazijų spalvom, savitu apsirengimo stiliumi – nėra ir nebus. Jei tu nemylėsi savęs ir negerbsi, to nedarys ir niekas kitas.
Pameni, ta vyresnį mokinį iš mokyklos? Jis – tokia nuostabi asmenybė, nors apie jį girdėjai tik iš kitų lūpų. O kaip jis atrodė ir kiek draugų turėjo… Neseniai girdėjai, kad jis įstojo į tavo išsvajotas studijas…
Pameni, kaip jis draugiškai elgėsi su visais? Jis pasitikėjo savimi. Juk tomis dienomis, kai esi su visais geras, ir diena tau pradeda šypsotis. Spinduliuodamas teigiamą energiją, tokią ir pritrauksi. Kaip teigia bioenergetikai, neigiama energija yra žemesnių dažnių. O ir kas norėtų pyktis su tuo, kas tau nuoširdžiai šypsosi?
Pasirūpink savimi
Skirk sau šią popietę – pasilepink vonia, karšto šokolado ar arbatos puodeliu, pyragu…ir vėl šokoladu. Pastaruoju – būtinai. Tai natūraliausias antidepresantas.
Pabandyk atsigauti kurdamas. Išliek emocijas drobėje, lape, kurdamas interjero detalę kambariui, drabužį, kad ir iš “Humanos”, perstatyk kambario baldus ar išsidėliok daiktus kita tvarka.
Svarbu keistis ir kurti. Ne visi tobuli menininkai, bet kiekvienas turime idėjų ir fantaziją.
Pasirūpink, kaip atrodai. Nesvarbu, ar tu seki madą, ar ne. Svarbu jaustis patogiai, drabužiai gali perteikti tavo nuotaiką. Jei rasi detalę, kuri pabrėš tave, tai suteiks pasitikėjimo, kai susitiksi su nepažįstamais žmonėmis.
Kad tai bus ir simbolinis pakabukas, o gal šalikas su tau svarbiais užrašais, ar švarkas, papuoštas kažkieno logotipais, ar tie patys „kerzai”, kuriuos būsi pats papuošęs žiogeliais vietoj batraiščių…o gal aukštakulniai su drugeliais…
Galiausiai tu prabilsi. Tik tuomet galėsi atskleisti savo individualybę garsiai. Nežinai apie ką kalbėti, mat tik galėtum niurzgėt, “koks šaltas oras ir kaip niūru vakarais”? O ar bandei kalbėti apie bet ką ir viską, kas tau nutiko smagiausiais gyvenimo momentais (mat žmonės labiausiai mėgsta smagias istorijas pokalbio pradžiai). Ar lankeisi naujoje mieloje kavinukėje, teatro foje, ar žiūrėjai naują filmą „Skalvijoje“?
Post scriptum
Tai tavo gyvenimas, kurį kuriesi taip, kaip išmanai. Juk nori, kad tavo gyvenimas būtų stebuklingas. Nepasitikėk likimu, likimas žaidžia su tais, kurie stokoja valios. Jei keisi save ir keisi savo gyvenimą, jei prisijungsi prie mielos kompanijos, tapsi savanore/-iu, nueisi į renginį, kur susirenka keistuoliai, gal ten atrasi save. Žmonės nori bendrauti. Nebijok… Jie taip pat bijo…
Tėvai gali turėti įtakos, tačiau gyvenimo už tave jie negyvena. Su jais rasi kompromisą, pakalbėjęs kaip jauties, kai jie tavęs neišklauso, ar paklausęs patarimo močiutės ar psichologės.
Brolis juk ateina pakalbėti su tavimi ir visai nepyksta ant tavęs, tiesiog jis mažutis ir jum gal dar pora metų nelabai bus apie ką plačiau pakalbėti, kol jis nepatirs to, ką tu jau išgyvenai.
Draugas tiesiog taip pat tyliai leido ši savaitgalį ir nerado tavo žinutės savo mobiliame telefone, nors labai laukė – gal derėjo pirmam/-ai parašyti? O gal mylimasis iš pat ryto nuvažiavo su šeima pas senelius…
Klausi, ko tau taip pašėlusiai ilgu? Gryno oro! Išlįsk į lauką, pasivaikščiok… Gal dar kas nors nuobodžiauja? Parašyk draugei ir eikit išgerti kavos į senamiestį. Visi užsiėmę? Nebijok gerti kavą viena, kai aplink Katedros aikštėje minia vaikinukų su riedlentėmis. Ar žinai, kad jie draugiški?
