Net nežinau, kodėl taip yra. Turiu labai daug draugų
vaikinų ir su nė vienu taip nebūna: visada juokaujame, šiaip draugiškai
“kibinamės” ir jokiu problemų nėra. O kai tik susitinkame su juo, viskas
apsiverčia, tampu labai įsitempusi ir nedrąsi, baisu ir paliesti jį, ir į
akis pažiūrėti…
Kiekvieną kartą prieš susitikimą galvoju, kad šįkart
tikrai bus kitaip, aš nesijaudinsiu ir būsiu savimi, bet… jaučiuosi,
kaip maža mergaitė. Net gėda kažkaip. Kartais pagalvoju, kaip jis dar turi
kantrybės su manimi susirašinėti ir susitikti. Na, vaikino dar nesu turėjusi,
nors man jau nebe 15 ar 16… (jau 20). Taip noriu, jį
paliesti, prisiglausti, paimti už rankos, pabučiuoti. Nežinau, kaip tramdyti tą baimę… Tikrai
labai kvailai jaučiuosi.
ATSAKYMAS: O Dieve, jūs taip vaizdingai aprašėte šiuos pojūčius ir mintis, kuriuos galime tik labai supaprastinę pavadinti įsimylėjimu. Nuostabus laikotarpis, fantastiškas jaudulys, kartu ir gėda, ir nedrąsumas, ir baimė, kad atstums.
Tikiuosi, kad turite savo stilių ir jums nebūtina daryti viską taip, kaip daro kitos, labai jaunos merginos – viską vienodai: ir rengiasi ,ir kalba, ir patiria intymumą.
Gyvenkite ir žinokite, kad tai kupinas nerimo ir džiaugsmo laikotarpis. Gal imkite ir paklauskite arba pati pasakykite, kad jis jums patinka, kai nebegalėsite laukti jo iniciatyvos.
Nuo tokių žodžių dar nė vienas vaikinas nemetė merginos. O gal jis jums pats pasakys iki to laiko, kol pati įsidrąsinsite. Kas pirmas to paklaus ar tai pasakys, santykių ateities nenulems.
Saugokite savo ir draugo orumą, nedarykite to, ko nenorite pati – turiu omenyje jausmus lydinčią trauką. Jeigu bus lemta, dar patirsite įvairiausių išbandymų, nes taip sutvarkyti žmonių santykiai.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI Gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
