Gyvenimas darosi nepakeliamas

Bet mane labiau kamuoja tai, kad mano tėtis dažnai šaukia: kad aš ne laiku atsiliepiu telefonu, kad jam nepatinka mano auskarai, kad jam nepatinka mano pažymiai.

Ant manęs dažnai pykdavo ir kai buvau maža… Turiu jaunesnę sesę ir man atrodo, kad jie ją labai lepina ant jos taip nešaukia ir iš jos tiek daug nereikalauja kaip iš manęs.

Jei kas nors nutinka tai pyksta ant manęs. Esu jautri ir labai greitai prisirišu prie žmonių. Esu ne viena sykį verkusi, kai susipykstu su draugu, arba kai mane apkalba klasės draugai. Jie kritikuoja mano išvaizdą, apsirengimą, bendravimą, ir mane tai labai žeidžia.

Kai man kas nors nutinka aš užsidarau tamsioje vietoje ir tyliai verkiu. Nenoriu, kad kas nors ateitų ir mane guostų, klausinėtų, kas man yra, bet mama tai visą laiką pastebi… Atrodo, kad nuo visų problemų tuoj išprotėsiu. Man tai nepakeliama, atrodo, kad gyvenimas darosi nepakeliamas. Prašau padėkit man į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis...

ATSAKYMAS: Tavo padėtis – ne pati geriausia, bet nėra beviltiška. Neviltis gyvena tavo sieloje ir todėl tau taip sunku.

Pradėkime nuo šeimos. Jeigu tėtis žino tik tokias skaudinančias auklėjimo ir mokymo priemones, jeigu jis kupinas įtūžio ir nepasitenkinimo, tai tenka tik apgailestauti. Ne tu jį skaudini, o jis pats nesusitvarko su savimi.

Tėčio nepakeisi, nors turėk galvoje, kad tėvams skaudinti ir žeminti savo vaikus – draudžia įstatymai. Todėl būk tvirta, nesistenk jam įtikti, keisdama auskarus ar rūbus. Bet ir neprovokuok jo žodžiais ar poelgiais.

Pasistenk būti ori, kaip bebūtų sunku. Mama yra tavo sąjungininkė, kiek supratau… Tu esi nusivylusi mama, kuri negali tavęs užstoti, nenori, kad ji ateitų su paguoda.

Tu teisėtai ant jos pyksti. Tik neperlenk lazdos, kaltindama ar atstumdama mamą. Pasikalbėk su mama atsiradus progai apie mamos ir tėčio santykių pradžią, meilę ir vedybas, gal sužinosi ką nors įdomaus.

Su jaunesnėmis sesėmis – beveik visada taip, jos - mažylės, lepūnėlės, numylėtinės. Bet tu vyresnė, išmintingesnė, turi daugiau pareigų, bet ir teisių, pavyzdžiui, pareiti vėliau, negu ji.

Kai užaugsi atsiras dar viena galimybė – dirbti ar mokytis kitame mieste…

Sakai, kad neturi draugų, o paskui rašai, kad susipykai su draugu. Bent vienas draugas – jau didelis dalykas.

Klasiokai yra neteisūs, nes jie kritikuoja tai, kuo tu esi ypatinga, savita, įdomi ir nepakartojama. Dabar madinga būti kaip visi– rengtis ir pasidažyti kaip visi, klausytis tos pačios muzikos ir supanašėti taip, kad sunku atskirti, kuri Daiva, kuri Laima, o kuri Vaiva.

Patiri spaudimą, nuo kurio tau taip nemiela… iki beprotybės.

Kai būsi geros nuotaikos namuose, išrašyk ant lapo, ką apie tavo elgesį sako klasiokai. Ar su kuo nors jų žodžiuose sutinki? Ar gali šaltakraujiškai apmąstyti, kokie tavo žodžiai ar poelgiai gali erzinti kitus? Jeigu gali, tai pirmyn.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI Gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis