Atsakykite, ar Jūs buvote supykęs/-usi? Manau, kad dauguma (ar net visi) atsakys „Taip“. Mus piktina tiek žmonės, tiek aplinka, tiek problemos, neteisybės, nesėkmės. Nemalonus mokytojas, nemandagus klasės draugas, nuolat besikartojančios automobilių spūstys tiesiog siutina.
Pyktis – tai normali emocija. Pyktis – tai signalas, kurį mums būtina išgirsti. Dažnai pykstame, kai kažkas neatsižvelgia į tai, ko mums reikia ar trūksta. Pykstame, kai kažkas prieštarauja mūsų nuomonei, kritikuoja mūsų tikslus.
Mūsų pyktis išduoda tai, kad mes esame užgauti, kad pažeidžiamos mūsų teisės, kad nepatenkinti mūsų poreikiai ir norai arba kas nors tiesiog negerai. Tačiau dažnai pyktis signalizuoja, kad neatkreipiame dėmesio į svarbius emocinius išgyvenimus, kažką bandome nuslėpti… Gal santykiuose su kitais aukojame per daug savęs? Pyktis įspėja – „Gal Tu per daug duodi kitiems ir nieko negauni?“.
Pyktis nebūna nei teisingas, nei neteisingas, nei prasmingas, nei betikslis. Pyktis tiesiog yra. Jis svarbus, išsaugant mūsų išskirtinumą.
Kai esame ištroškę – išgeriame vandens, kai priliečiame ranka įkaitusį lygintuvą – ranką staigiai atitraukiame. Taip ir mūsų pytis turi priežastį ir visada nusipelno dėmesio.
Pykčio jausmas praneša apie problemą, tačiau išliejus pyktį, problema neišsisprendžia. Kai kurie žmonės patenka į pykčio labirintą, pyksta ant kitų, tačiau nesprendžia problemos, neieško jos priežasčių.
Dažnai numojama ranka ir sakoma: „Ai, jis/ji nepasikeis“. Tai itin neatsakingas nusišalinamas nuo problemos. Kai emocijos veržiasi per kraštus, daugelis mūsų bergždžiai stengiasi pakeisti kitą žmogų ir taip darydami nepasinaudoja galia geriau pažinti ir pakeisti save pačius.
Sena taisyklė „supykai – išrėžei“ yra klaidinga. Pykčio metu veikia limbinė nervų sistema ir centrinė nervų sistema. Limbinė dažnai sukelia emocijas, o centrinė nervų sistema (dažniausiai kaktos dalis) įjungia mąstymą, svarstymą, modeliavimą.
Dažnai sakoma, kad prieš ką nors darant geriau devynis kartus „pamatuoti“. Taigi ir pykčio atveju mes turėtume stabtelti, suprasti, kodėl mes jaučiame pyktį ir mokėti konstruktyviai, pagarbiai išsakyti savo jausmus.
Tai tikrai nelengva? Vienas Danijos psichologas teigė, kad jeigu žmonės būtų išmintingi – pasaulyje nebūtų karų.
Jei pykčio nevaldome, jis veržiasi ir mes imame elgtis neapgalvotai.
KLAIDINGI ELGESIO BŪDAI:
„Malonaus žmogaus sindromas“
Tokie asmenys bet kuria kaina stengiasi išvengti pykčio ir konflikto. Jie situacijose, kurios galėtų sukelti pyktį ir protestą, tyli arba apsiašaroja, kritiškai įvertina pirmiausia save ir jaučiasi įžeisti.
Laikomas užgniaužtas pyktis rodo, kad vengiate pats/pati sau aiškiai pasakyti, ką jaučiate ir galvojate. Tiesiog stengiatės būti geri, nenorite, kad kitas jautųsi nepatogiai.
Taip didžiausią energijos dalį skiriame apsaugoti kitus ir išlaikyti santykių harmoniją. Prasideda begalinis savęs žlugdymo ciklas. Kuo daugiau nusileidžiame ir prisitaikome, tuo daugiau pykčio kaupiasi.
Kuo labiau stengiamės jį išstumti, tuo labiau nesąmoningai jo bijome, kad neišsiveržtų kaip ugnikalnis. O kai „sprogstame“, tai mūsų pyktis tada atrodo destruktyvus.
Taip galime prisiklijuoti sau „neurotiko“ etiketę. „Malonūs žmonės” dažnai jaučia kaltę. Kai jie pradeda pyktį išreikšti, kitų vertinimai (pvz., „Egoistas“, „Neurotikė“ ir kt.) gali sustiprinti kaltės jausmą.
Šis sindromas labai ryškus nelaisviems žmonėms. Mes, kurie gyvenome sovietinėje okupacijoje, išmokome bejėgiškumo elgsenos. Dažnai siūloma: „Tu geriau patylėk, bus dar blogiau…“
Tuomet mes negalėjome aiškiai matyti, galvoti ir laisvai elgtis. Tuo metu buvo viena tiesa, viena nuomonė. Aišku, dažniausiai ta nuomonė buvo valdančios, komunistų partijos, lyderių. Mums sunku kalbėti apie savo jausmus ir dažnai būname malonūs, o vėliau užslėptą pyktį skleidžiame, apkalbėdami žmones su draugais ar kolegomis. Taip sukamės nesiliaujančiame pykčio rate.
„Furijos sindromas“
Tai asmenys, kurie nesidrovi supykti ir pareikšti savo nuomonę. Liejamas pyktis gali nugramzdinti juos žemyn. Dažnai šie asmenys turi dėl ko pykti (kaip ir visi mes), tačiau skundus išreiškia miglotai, todėl kiti žmonės jų nesupranta.
Tai padidina kartėlio ir neteisybės jausmą. Problema čia yra ta, kad mes „užstringame“ kovų, skundų ir kaltinimų rate. Mes taip leidžiame kitiems „nurašyti“ save.
Taip sudarome pretekstą kitiems į mus ir mūsų žodžius, nuomones rimtai nežiūrėti. Juk ne kartą teko pastebėti, kad kuo aršiau kas nors siunta ir kelia vis didesnę isteriją, tuo labiau kitas žmogus darosi vis ramesnis, šaltesnis ir mąsto racionaliau.
Žmonės tiesiog nusišalina nuo „furijos“.
Kaip valdyti pyktį?
1. Aiškiai nustatykite tikras savo pykčio priežastis. Dėl ko pykstate? Ant ko pykstate?
2. Neatsisakykite savęs, tačiau ir nepamirškite išgirsti kito.
3. Neaukokite savęs dėl kitų. Jei myli save ir kiti mylės tave.
4. Neklauskite savęs „Kas blogai manyje“, geriau keiskite klausimu – „Kas blogai mūsų santykiuose?“.
5. Santykiuose turi būti galios pusiausvyra. Kiekvienas vienodai stiprus ir silpnas, šaunus ir nevykęs ir t.t.
6. Nejauskite nerimo ir kaltės dėl galimo santykių praradimo. Mes augame. Jeigu kitam sunku suprasti Jūsų pasikeitimą, gal iš tiesų jis ir nevertina Jūsų tokio, koks esate iš tiesų.
7. Atsisakykite iliuzijų, kad galite pakeisti kitą, išgelbėti jį nuo jo nesėkmių. Netapkite Dievais. Esame tik žmonės ir atsakome tik už save.
8. Konfliktai suteikia naujų galimybių. Nuolatiniai „karai“ ar „dirbtinė taika“ stabdo santykių vystimąsi.
9. Jauskite laisvę ir netapkite priklausomi nuo kitų.
Vienintelis žmogus, kurį galime pakeisti ir kontroliuoti, esame mes patys. Savęs keitimas sunkus ir skausmingas, todėl dažnai lengviau pasilikti sename tylaus nusišalinimo („Malonaus žmogaus sindromas“) arba neeftyvių barnių ir kaltinimų („Furijos sindromas“) liūne.
Linkiu neatsisakyti savęs. Ten glūdi pykčio šerdis.
Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė – Kazielienė
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI Gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
