Pernelyg emocionalus ar sutrikęs?

Su vienais mums lengva ir malonu bendrauti, o su kitais – ne. Vieni žmonės ramūs, nuolaidūs, kiti izlūs ir pikti, nesusivaldantys, kerštingi. Treti visada linksmi, gerai nusiteikę… Skirtino charakterio žmonės gali sugyventi kartu, jeigu laikosi visuomenės nustatytų normų. Jų nesilaikanti asmenybė yra sutrikusi, maištaujanti, pasimetusi tarp taisyklėms palankių žmonių.

Kodėl žmonės nepaklūsta normoms? Kodėl gimsta netolerancija ir kartais destruktyvus maištas? Šiame straipsnyje nevardinsiu visų galimų asmenybės sutrikimų, tačiau pabandysiu panagrinėti auklėjimo įtaką asmenybės nuostatoms ir paklusimui.

Būti sutrikusia asmenybe nereiškia būti blogesniam nei kiti. Sutrikimas labiausiai paveikia emocijas, valią ir elgesį. Tokio žmogaus emocijos dažnai būna intensyvesnės nei kitų, jis viską išgyvena sunkiau, jo jausmuose daugiau maišaties.

Šios intensyvios emocijos žmogų tiesiog valdo. Jo veiksmai, poelgiai ir mąstymas itin emocingi. Dėl didelio emocijų aktyvumo su tokiu žmogumi sunku bendrauti. Jis skaudžiai reaguoja į kritiką ir niekad nekritikuoja savęs.

Dažnai kaltinami aplinkiniai už savo nesėkmes ir blogą jauseną, o į save nepažvelgiama. Tai asmenys, kurie negali ilgai gyventi be konfliktų. Jiems sunku dirbti, vykdyti pareigas, nes jie daug ir nepagrįstai reikalauja iš kitų.

Jie nuolat nepatenkinti šeima, mokykla, darbu, visuomene, priešinasi kitų nurodymams. Tarp jų yra daug išdidžių, nekantrių ir staigių žmonių. Bendrauti sunku. Taip atitolstame nuo nemalonių žmonių, o šie lieka nesuprasti, vieniši, nelaimingi ir prislėgti.

Moksliniai tyrimai nustatė, kad jaunuoliams bendrauti sunku, nes tėvai būna padarę klaidų juos auklėdami. Šiuo metu daug šeimų skiriasi. Viena mama sunkiai susitvarko su užgriuvusia auklėjimo našta. Nepaisant šių ir kitų sunkumų, tėvai privalo ugdyti harmoningą vaiko asmenybę, kuris būtų vertingas ir palankus visuomenei.

Didžiausios auklėjimo klaidos pagal med. Dr. A. Kriščiūną yra šios:

„Pelenės“ tipas

Vaikai temato tėvų šiurkštumą, despotizmą, priekabumą ir net priešiškumą. Vaikams keliami per dideli reikalavimai, neįsiklausoma į jų norus, interesus, neleidžiama pasireikšti iniciatyvai.

Nuolatiniai draudimai, kartais net fizinės bausmės, artimųjų meilės ir švelnumo stoka suformuoja užguitą, drovų ir bailų charakterį. Tokie vaikai išauga neryžtingi, nesugeba apsiginti, stokoja savarankiškumo, nepasitiki aplinkiniais.

Šiais laikais panašiai auklėjami išsiskyrusių tėvų vaikai, kai šeimoje atsiranda griežtas patėvis. Nesulaukdamas meilės vaikas bėga nuo realybės į fantazijų pasaulį. Ten randa paguodą.

„Dievaičio“ tipas

Šiuo atveju šeima skiria vaikui per daug dėmesio, tenkina visus jo norus, užgaidas, viską leidžia. Toks vaikas giriamas, lepinamas, iš jo nieko nereikalaujama. Jis tampa aikštingas, užsispyręs, nepripažįsta jokių draudimų, nenori nieko dirbti.

Šitaip susiformuoja savanaudiška asmenybė, mokanti tik reikalauti iš kitų, bet nesugebanti duoti kitiems. Gyvenime tokiam žmogui būna sunku prisitaikyti.

„Šiltnamio“ tipas

Šis auklėjimo būdas panašus į aukščiau aprašytą tipą. Vaikas vien globojamas, už jį viskas nusprendžiama ir padaroma, jis apsaugotas nuo visų nemalonumų ir nepalankių situacijų.

Taip auginami vaikai išauga neiniciatyvūs, neryžtingi, silpnavaliai, nesugeba kovoti su sunkumais, dažnai pasiduoda kitų įtakai. Jiems gyvenime sunku surasti savo vietą.

„Beglobių“ tipas

Pasitaiko ir beglobių vaikų, kai tėvai į auklėjimą visiškai nekreipiama dėmesio. Tuomet jaunuolius „auklėja“ tokie pat beglobiai vaikai gatvėje. Netikusi draugija suformuoja šiurkščią, asocialią ir net antisocialią asmenybę, linkusią gyventi parazitišką gyvenimą, girtauti ir vartoti narkotikus.

Aišku, kad tokiems vaikams nesusiformuoja socialiniai bei moraliniai įgūdžiai, jie neišmoksta skirti gera nuo bloga.

„Laiko neturėjimo“ tipas

Dar išskiriama ši auklėjimo klaida, kai gerai gyvenantys ir užimantys atsakingas pareigas tėvai per daug dėmesio skiria karjerai. Jie savo „laiko neturėjimą“ nuolat bando kompensuoti brangiomis dovanomis. Jų vaikai stokoja švelnumo, glamonių ir rūpesčio.

Ką daryti?

Šeimos mes nepasirenkame. Mes visi unikalūs ir nepakartojami, tačiau gal šis straipsnis paaiškins, kodėl kartais elgiuosi netinkamai ir su manimi būna sunku bendrauti. Keistis galime, tačiau istorijos – auklėjimo tipo – pakeisti negalime. Linkiu nesustot tobulėti.

Sėkmės, meilės ir kantrybės.

Visada Jūsų ir su Jumis

Rasa Kuodytė – Kazielienė

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI Gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis