Mane traukia pusbrolis

KLAUSIMAS: patekau į labai keblią situaciją - tarp manęs ir mano antros eilės pusbrolio užsimezgė labai glaudus ryšys. Internete daug skaičiau apie kraujomaišą, bet nieko konkretaus neradau. Norėčiau sužinoti apie tai plačiau. Ar mes nusidėjėliai? O gal tai - ne pasaulio pabaiga?

ATSAKYMAS: norėčiau pradėti nuo jūsų paskutinio teiginio laiške, kuris rodo, kad esate sumaištyje. Pirmiausia aš esu psichologė, o ne moralės sergėtoja ar teisėja, kuriai suteikta privilegija geriau žinoti, kas yra gerai, o kas yra blogai.

Pasirodžius jūsų laiškui ir mano komentarui, nujaučiu, kad iš skaitytojų ir jūs, ir aš susilauksime visokiausių reakcijų: keliančių susimąstymą, susirūpinimą, labai piktų, neapgalvotai kaltinančių, grasinančių pragaru, besišvaistančių žodžiais “iškrypimas”.

Todėl linkiu drąsos ir tikiuosi, kad išvadas padarysite pagal savo moralinius ir religinius įsitikinimus. Noriu atkreipti dėmesį, kad kraujomaiša tarp dviejų subrendusių asmenų yra kitos psichologinės prigimties reiškinys negu seksualinis tvirkinimas, kuriame dalyvauja suaugęs giminaitis ir mažametis arba nepilnametis vaikas.

Reikėtų nepainioti šių dviejų reiškinių. Šiame aptarime nekalbėsime apie nepilnamečių tvirtinimą.

Taigi, jums leidus grįžtu prie jūsų situacijos. Pasaulyje pasitaiko, kad tarp kraujo ryšį turinčių giminaičių užsimezga labai artimas emocinis ryšys, kuris kartais netgi virsta intymiais santykiais.

Jau senovės Antikos mituose dievai ir deivės, būdami broliais ir seserimis, kažkodėl sudarydavo santuokas ir susilaukdavo palikuonių. Tarp inkų valdovų buvo tradicija vesti savo giminaites, kaip suprantu, kad būtų „išsaugotas karališko kraujo švarumas”, panaši patirtis buvo būdinga ir kitoms civilizacijoms. Ispanijos karalių dvare tokios santuokos taip pat nebuvo išimtis.

Kiekvienas leidimas tuoktis artimiesiems buvo pagrįstas kokia nors tam laikotarpiui būdinga logika, kuri mums šiais laikais gali atrodyti keista, juokinga ar nederama.

Tačiau su žmonijos civilizacijos vystymusi pradėjo rastis ir tam tikri tabu arba draudimai artimiems giminaičių ryšiams ir vedyboms. Šie draudimai turi racionalų biologinį pagrindą.

Taip atsitiko ir todėl, kad artimų giminaičių porose gimdavo vaikai, turintys dažnesnius, kaip dabar sakytume, genetinius sutrikimus ar defektus, negu skirtingos kilmės asmenų porose.

Todėl krikščioniškoji ir judėjų religija draudžia ir smerkia tokius ryšius bei tokias santuokas.

Jungtinėse valstijose yra aprašytas toks neįprastas reiškinys, apie kurį pasakoja populiarioji spauda, rodo dokumentika ir kuriuo domisi mokslininkai.

Pasitaiko, kad patys to nežinodami anksčiau buvę išskirti giminaičiai atsitiktinai susitikę brandžiame amžiuje įsimyli ir kartais netgi susituokia.

Tik vėliau paaiškėja, kad jie giminės. Jų gyvenimo istorijos yra panašios tuo, kad kai kurie iš jų ankstyvoje vaikystėje buvo įvaikinti ir nieko nežinojo apie savo biologinius gimines. Todėl atsitiktinai susitikę pajunta stiprų bendrumo ir artumo jausmą.

Šį jausmą jie apibūdindavo kaip saugumo, komforto ir traukos. Mokslininkai mano, kad genetinis panašumas ir bendra kilmė turėjo didelės įtakos šiems jausmams atsirasti. Kadangi šie žmonės ne savo noru patenka į tokias aplinkybes, tai jiems tenka išgyventi didžiulį sukrėtimą, paaiškėjus, kad jie įsimylėję savo artimą giminaitį.

Dabar jums bus lengviau suprasti, kad jūs ir jūsų pusbrolis galite turėti daug bendro, tačiau turite pagalvoti, kaip šis ryšys paveiks jūsų tolimesnį gyvenimą. Ar kaltė ir graužatis nenustelbs meilės?

Aš suprantu, kad jums nebus lengviau padaryti teisingą sprendimą, vien perskaičius mano mintis ir pasvarstymus. Dvasinės kančios kartais primena pasaulio pabaigą. Bet ar jus kankina tik nuodėmės baimė?

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI Gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis