Esu viskuo nepatenkintas

KLAUSIMAS: realios problemos kaip ir neturiu. Bet esu „sunkus žmogus“, visą laiką esu 0blogos nuotaikos, kuo nors nepatenkintas, artimesni žmonės sako, kad aš net atrodau piktai, į visus taip žiūriu, lyg norėčiau primušti. Nors taip nėra.

Man didžioji dauguma žmonių kelia nuobodulį, ne pyktį.

Susirinkus pažįstamams, aš nešneku išvis, ne dėl to, kad bijau, bet dėl to, kad dažniausiai įžeisčiau ar pasityčiočiau, išsakęs savo nuomonę.

Visi aplinkiniai atrodo kvaili ir neįdomūs. Apskritai, mano požiūris į gyvenimą nėra toks kaip visų. Bendraamžiai ieško darbų, būstų gyventi atskirai nuo tėvų, laiko vairavimo teises, perka mašinas…

Aš nedarau nieko, nes niekas manęs nedomina. Tiek studijos universitete, tiek pastovus darbas, šeima - man atgrasu. Mano gyvenimo svajonė - laimėti milijoną loterijoje ir likusį gyvenimą gyventi kukliai, bet nedaryti nieko, ko pats nenorėčiau.

Taigi, klausimas būtų toks: ar aš tiesiog nesubrendęs pakankamai, ar turiu kažkokį psichologinį nukrypimą, ar esu tiesiog kitoks, bet tai normalu?

ATSAKYMAS: žinau, tau pačiam svarbu būti kitokiu, - ironišku, nekalbiu, kuriam nereikia nieko aplinkui, kuriam žmogiški poreikiai ir silpnybės kelia nuobodulį, šeima ir vaikai - pasibjaurėjimą.

Tu esi vienas tų žmonių, kurie nekenčia pareigos, nes tai niekingai miesčioniška. Jie nedraugauja su paprastais mirtingaisiais, nes „yra nepriklausomi nuo paprastų draugų ir draugystės kaip poreikio”.

Jie nemyli, bet kartais leidžiasi būti mylimi. Manau, tai primena H.K. Anderseno pasaką „Sniego karaliene”, kurioje berniuko Kajaus širdyje buvo įstrigęs labai aštrus ledo krislas, sukaustęs širdį šalčiu ir atėmęs galimybę jaustis gyvu ir šiltu žmogumi.

Tokie žmones paprastai turi perdėtą savęs sureikšminimą, jie nestokoja ironijos visiems gyvenimo atvejams, jiems viskas banalu, trivialu, naivu, šabloniška.

Jie širdies gilumoje išgyvena dar neatrasto genijaus sindromą. Jie jaučiasi ypatingi ir laukia, kada gyvenimo aplinkybės pagaliau leis atsiskleisti jų nežemiškiems talentams, galioms, kada likimas patieks „jiems prigimties teise priklausantį asmeninį milijoną”.

Tačiau jų laukia didelis nusivylimas ir gal netgi įtūžis, jei taip neatsitiks. Nes stebuklų nebūna arba juos sau susiorganizuojame patys savo vienu procentu talento ir devyniasdešimt devyniais procentais darbo.

Jeigu tu pats gerai jautiesi, tai nėra skirtumo, kaip save vadinsi, tačiau kartais pabandyk pažvelgti į gyvenimą kitų akimis...

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis