Niekas manęs nesupranta. Ar man depresija?

KLAUSIMAS: visada buvau linksma panelė, bet dabar tas linksmumas kartais atrodo nenuoširdus. Viskas turbūt prasidėjo mokslo metų pradžioje. Ir tai susiję su „Marso gyventojais“ – vyrais… Pastaruoju metu mane kamuoja liūdesys. Kas antrą dieną „žliumbiu“ dėl nieko. Taip, sakysite: paauglystė, hormonai ir t.t.

Tiesiog mane „užknisa" viskas. Jaučiuosi atstumta, kai man reikia šilumos, palaikymo - negaunu.

Man trūksta mamos šilumos. Vos apie tai pagalvoju, norisi verkti. Aš vis dar laikausi nuomonės, kad ji manęs nemyli. Šeimoje aš - kaip uodega. Visada kalta aš, visada aš nieko nepadedu… Mokykloje žinau taisyklę – „niekuo nepasitikėk, nes nudegsi“.

Aš nepatikli. Niekuo netikiu. Žinau ir tai, kad tikrų draugų nėra. Būna užeina „depresija", tarp draugių lieku nepastebėta. Gal man išties trūksta dėmesio?

Man atrodo, kad man depresija, nes aš nebe tokia pati kaip ankščiau. Nematau gyvenimo prasmės. Kokia ji? Pora kartų galvojau apie pabėgimą iš namų, bet – „kur aš eisiu?". Galvojau apie nusižudymą ir ne vieną sykį, bet kažkas mane sulaiko.

Užtenka pakelti balsą prieš mane ir aš jau raudu. Dažnai pagalvoju, kada aš būsiu laiminga. Be abejo būna, kai džiaugiuosi net smulkmenomis.

Bet… Žodžiu, aš pasimetusi jausmuose, nuotaikose ir nebesuprantu čia depresija ar kas.

ATSAKYMAS: mums parašė „kietuole“ apsimetusi jauna, nedrąsi ir nuoširdi mergina. Mažas kačiukas, apsisiautęs ežiuko kailiuku. Jeigu kačiukas būtų draugiškesnis ir atlaidesnis sau, tai gal reikalai su draugėmis irgi pagerėtų.

Tikrų draugų yra, bet būna laikas, kai neįmanoma tuo patikėti. Nereikia savęs žlugdyti dar labiau, jeigu dabar ir taip blogas laikotarpis… Tai panašu į nuotaikų svyravimus ir šuolius, kuriuos labai sunku iškęsti. Kaip kokie amerikietiški kalneliai: tai liūdna, tai linksma, tai pikta, tai nieko nesinori matyti, tai visi, atrodo, pamiršo ir atsuko nugaras, tai vėl nesąmones šneka, rodos, kad pati dėl visko esi kalta…

Tai labai sunkus laikas, nes nieko nėra stabilaus. Viskas kinta. Mintys apie savižudybę ir laidotuves irgi gali aplankyti nevilties akimirkomis. Noras viską mesti ir eiti, kur akys veda, užgriūva. Čia tokia gyvenimiška depresija, jeigu taip galima išsireikšti.

Šiaip prasmės gyvenime niekur nėra padėtos. Kiekvienas ją sau susigalvoja ir susiranda pats. Būna tokie kankinantys laikotarpiai, kai niekaip negali tos prasmės sau sumąstyti. Taip, kaip dabar tau yra. Bet „ištupėjusi“ ir išlaukusi, ją ir vėl po truputį atrasi.

Tik nereikia perdaug savęs spausti, viskas vyksta dėsningai. Dainuok ir plaukiok, dažniau šukuok plaukus, daryk visokias rytietiškas mankštas, klausykis, tėvų nuomone, beprotiškos muzikos, kuri tik tau patinka. Nusipirk ausų kamštukus, kai jau nebegalėsi nieko klausytis.

Gali verkti ir keikti visą pasaulį užsidariusi, jeigu nuo to paskui pasidaro lengviau. Apie „marsiečius“ gal pasitarkime kituose susitikimuose.

Tam, kad galėtum paglostyti ežiuką, reikia, kad jis truputį suglaustų spygliukus.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis