Mano dienoraštis: kas sumąstė tėvus…

Nepasakoju jiems apie barnius su mergina, taip pat jog esu bandęs degtinės, kad kartais mėgstu pabėgti iš pamokų. Nesakau jiems, jog jie manęs nesupranta. Argi paauglystė, tai laikas, kada reikia gerai mokytis o savaitgalius leisti prie televizoriaus ir būti pavyzdingu „kataliku“? Manieji gimdytojai teigia, kad kaip tik taip ir turi būti!

Ne, nepagalvokit, jog nekenčiu jų ar svajoju, kad mano tėvas būtų panašus į Arnoldą Švarcnegerį, o mama į Paris Hilton. Tiesiog kartais viskas ima taip siaubingai „užknisti“. Namuose nerandu sau vietos. Net savo kambaryje.

Jie būtinai užsuks ir prikiš, jog neišploviau lėkštės ar pradės rėkti, kad išsitaisyčiau anksčiau gautą penketą. Kad ir kaip būtų, visgi juos myliu.

Iš tos karštos meilės kartais susilaikau, nepasiuntęs mamos „ant trijų raidžių“ ar nepasakęs tėvui, jog visų pirmą jis turėtų išmokti susitvarkyti su savo gyvenimu, o tada kištųsi į manąjį.

Aš ne žvėris - aš paauglys, kuris nori, kad jam būtų duota didesnė pasirinkimo laisvė. Esu iš tų, kurie mielai būtų savo likimo kalviais. Turiu pats suprasti, ko noriu iš gyvenimo, kuo būsiu užaugęs ir kokios mano vertybės. Nepaisant to, jie net nori už mane nuspręsti, kaip turėčiau rengtis ar elgtis prie stalo. Vieną dieną mano kantrybės taurė gali būti perpildyta.

Žinoma, be tėvų negalėčiau gyventi. Jie tiek daug dėl manęs daro: gamina valgyti, duoda kišenpinigių, nuperka gitarą, nors groti nusibosta po mėnesio... Kai apie tai pagalvoju, tampu jiems neapsakomai dėkingas, tačiau tai nesuteikia teisės varžyti manęs grandinėmis ir versti tapti jų įsitikinimų vergu.

„Vaikeli, na ir ko gi tu vėl nepatenkintas?“ – nesupranta jie, kai susiraukęs bandau kuo skubiau įgrūsti gerklėn vakarienę.

Negi jiems dar neaišku? Noriu savarankiškumo! Nebūsiu visą gyvenimą pririštas prie jų, privalau savo paties rankomis atskirti gėrį nuo blogio. Be to bijau, kad draugai pamatę, kaip tėvai kišasi į mano gyvenimą ims mane vadinti „mamytės sūneliu“.

Mama dažnai klausinėja: kaip man sekasi, kas naujo mokykloje, ar esu laimingas. Kartais, kai būnu geresnės nuotaikos, jai pavyksta išpešti nuoširdesnį atsakymą, bet tai būna retai.

Visgi jai esu labiau linkęs pasipasakoti nei tėvui, kuris grįžęs po darbo tesugeba paprašyti pažymių knygelės ir užrėkti, jog esu nedėkingas vaikas.

Myliu mamą ir dėl to, jog kai tėvas užrėkia, ji puola mane ginti. Tada jie pradeda ginčytis. Nekenčiu, kai jie tai daro.

Imu bijoti, jog užsitęsę ginčai gali baigtis svarstymais apie skyrybas. Nežinau, kodėl galvon lenda tokios mintys, tačiau sustabdyti minčių srauto neišeina. Po to imu save kaltinti, jog jie pykstasi dėl mano kaltės. Iš tikrųjų taip ir yra. Kartais galėčiau būti jiems geresnis. Visgi lengviau pasakyti, nei padaryti.

Tačiau tėvai irgi galėtų būti geresni man. Pavargau nuo jų žodžių: „jei stengtumeisi, galėtum gauti ne septynis, o dešimt“ ( o ką daryti, jei mokytoja daugiau 7 nerašo), kartais tėvas pasako kažką panašaus į: „eik iš čia, noriu ramiai pažiūrėti žinias“…

Kodėl jie taip grubiai su manimi elgiasi? Galbūt jie nori išsilieti ant to, kuris jiems nieko nepadarė? Galbūt vaikystėje jų tėvai jiems priekaištavo lygiai taip pat?

Bet tai nėra pasiteisinimas - jie neturi taip su manim elgtis! Jei jie būtų su manim švelnesni, negalvočiau apie alkoholį ar pagundą pradėti rūkyti. Jei jie taip dažnai nesipyktų, aš taip pat to nedaryčiau su savo mergina, su kuria susipykstame dėl visokiausių menkniekių. Pavyzdžiui, paskutinį kartą pykomės dėl to, kad ji neatrašė kelias valandas į mano žinutę. Tai kvaila ir aš tai suprantu. Bet matau, kaip tėvai taip elgiasi.

Galbūt bandau teisintis, atsikratyti įsipareigojimų ar kaltės jausmo. Juk lengviausia suversti kaltę kitiems ir pasakyti, kad vieną ar kitą blogą bruožą paveldėjau iš tėvų.

Esu asmenybė ir atsakau už savo žodžius bei veiksmus. Tėvų ydos neturėtų būti pavyzdžiu, kuriuo turėčiau sekti. Nenoriu pasenęs tapti bambekliu…

Visgi būna dienų, kai tėvai yra labai linksmi ir iš jų veido sunkiai nutrinsi šypseną. Tokiomis dienomis, pastebiu, jog būnu laimingesnis ir aš. Tačiau, žinoma, to tėvams neparodau. Slepiuosi po kauke.

Netgi pastebėjau tendenciją, jog kuo laimingesnis būnu, tuo labiau stengiuosi raukytis. Tačiau kartais, kai tėvas pradeda pokštauti, nesugebu sutvardyti juoko.

Gyvenimas toks trumpas, o paauglystė skirta tam, kad išmoktume gyventi, išbandytume gyvenimą. Tačiau yra dalykų, kurių bandyti nenoriu. Nenoriu pradėti vartoti narkotikų ar susidėti su netinkamai žmonėmis. „Dedu pliusą“ tėvams, kad kol kas jiems pavyksta mane nuo to apsaugoti.

Myliu juos, nors dažniausiai to neparodau. Myliu juos net tada, kai jie „užknisa“.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis