Mano dienoraštis: apie draugus

Draugas – žmogus, kuriuo gali pasitikėti, išsiverkti ant jo peties ar patikėti pačią didžiausią paslaptį. Tu žinai, jog jis tavęs „nepaves“, kad gali drąsiai jam viską pasakoti. Tavo draugas žino, jog ir jis tau gali atsiverti.

Visgi gyvename pasaulyje, kuriame pasitaiko veidmainių, melagių ir nepatikimų žmonių. Kartais ir jie tampa mūsų draugais.

Aš būčiau linkęs suskirstyti draugus į tris tipus: pažįstamus, draugus ir tikrus draugus. Pažįstami – tai visi žmonės, su kuriais dažnai susikerta keliai, su kuriais gerai sutariu, susitikęs visad persimetu keliais žodžiais. Tačiau tuo viskas ir baigiasi.

Draugai – žmonės, su kuriais jungia artimesni ir gilesni jausmai. Tačiau to nepakanka visiškam atvirumui. Draugams būni nuoširdus, tačiau visko visko nepasakoji.

Tikri draugai – retenybė it aukso grynuolis. Tikras draugas – persona, su kuriuo visi tavo biolaukai sutampa. Jus jaučiatės gerai bendraudami, esate visiškai atviri, net jei ir žinote, jog pasakyta paslaptis gali būti panaudota prieš jus pačius. Nepaisant to, jūs pasitikite tikru draugu.

Jei ištinka problema, tikras draugas visada padės. Tą darys savo noru ir visa širdimi. Dažnai tikri draugai būna žmonių antrosios pusės, tačiau kartais būna išimčių. Didelė vertybė turėti tikrą draugą. Jei turi nors vieną, gali drąsiai teigti, jog esi laimingas žmogus.

Veidmainiai myli tik save

Labiausiai nekenčiu veidmainių. Bendraudamas su tokiais žmonėmis, gali likti labai įskaudintas. Atrodo, jis tave supranta, padeda, pralinksmina ir užjaučia, tačiau tik jam pabūk atviresnis – iškart nubėgs į kitą kampą ir tave apkalbės kitų akyse.

Taip darydamas jis sureikšmina save, o ne tave. Jis jaučiasi labai svarbus visuomenės veikėjas, kai gali dalintis informacija su kitais apie kitus. Nors ir pikta, pykti ant veidmainių nereikia. Teks pasakyti sau: „pats kaltas. Kitą kartą atsargiau rinksiuosi draugus.“

Yra žmonių, kuriems nereikia daug draugų. Dažnai jiems užtenka vieno tikro, kuriam galėtų išsipasakoti. Taip pat yra žmonių, kurie viską linkę laikyti savyje ir niekam nieko nepasakoja.

Tokie žmonės dažnai būna nusiminę, prislėgti, nes visą blogą energiją laiko savyje. Geriausia yra turėti draugų, su kuriais būdamas, kalbėdamas galėtum nusiraminti ir atsikratyti slegiančių minčių.

Vaikinai, nors ir dažniau būna vaikinų kompanijose, atsiverti ir papasakoti savo vidinius išgyvenimus labiau linkę merginoms. Tą jie daro žinodami, kad merginos nepradės tyčiotis, jautriau reaguos į nelaimes, išgyvenimus, paslaptis. Vaikinai nemėgsta rodyti silpnumo draugams. Jie bijo, jog tas silpnumas ateityje atsisuks prieš juos pačius.

Kiek laiko trunka draugystė?

Ar pastebėjote, jog draugais būnate tik tada, kai jus supa vienokia aplinka? Tarkime, mokykloje gali turėti daug draugų, būti labai laimingas turėdamas kam atsiverti, su kuo atsipalaiduoti ar pajuokauti. Tačiau įsivaizduok situaciją, kad tau tenka staigiai pakeisti aplinką – pereiti į kitą mokyklą.

Žinoma, atsisveikinsi su savo draugais, pasižadėsite vienas kitam, jog dažnai susitiksite, kad perėjimas į kitą mokyklą nesugadins jūsų santykių. Tačiau atėjęs į naują vietą, atrandi draugų tenai.

Mokslas ir užimtumas pakeičia senuosius draugus. Tu augi, vystaisi, atrandi naujų pomėgių, jau nematai, kaip vystosi jie. Taip jie iš draugų virsta pažįstamais.

Dar vienas svarbus draugystės matas yra laikas. Jis parodo tavo tikruosius draugus. Jei metams slenkant pradedi nesutarti su draugu arba jūsų interesai ima keistis, jūs neabejotinai susipyksite arba bent jau imsite ignoruoti vienas kitą.

Taip laikas priverčia suprasti, jog draugystė nebuvo tikra, arba bent jau leidžia įsitikinti, kad nieko nėra amžino.

Turiu draugę nuo vaikystės, kuriai visad patikėdavau slapčiausias paslaptis. Deja, dėl tam tikrų aplinkybių, gyvenimas mus privertė pasukti skirtingais keliais. Ji buvo vienintelė tikra draugė, kokią kada nors turėjau.

Dabar susitinkame kartą per metus. Negaliu sakyti, jog ji man tebėra tikra draugė, nes ji dabar apie mane daug ko nežino, matomės retai, retai pasikalbam. Tačiau susitikęs su ją galiu drąsiai atsiverti ir tą susitikimo dieną ji vėl tampa mano tikrąją drauge.

Mes laikome atsiminimus apie vienas kitą atskirame širdies lopinėlyje ir mums gera susitikus pasikalbėti, prisiminti, kokie stiprūs ryšiai mus siejo. Jei grįžtumėm į tą pačią aplinką, greičiausiai vėl taptumėm neišskiriamais tikrais draugais.

Turėti tikrą draugą – didelė vertybė. Dabar aš jo neturiu, nors ir norėčiau turėti. O tu, ar turi tikrą draugą?

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis