Mano dienoraštis: meilė internetu. Ar tai realu?

Aš sakau - „taip“. Ir visai nesvarbu, ką apie jus galvoja kiti, ar jie pritaria tai meilei ar ne. Svarbiausia, jog esate laimingi ir niekam nelemta tos laimės sugriauti. Nėra skirtumo, kokiu būdu tu su ja/juo susipažinai. Svarbiausia, kaip toliau klostosi jūsų santykiai.

Šiais laikais meilė įsiveržė ir į interneto platybes. Jeigu papasakotumėme savo tėvams apie pasimatymus ir meilę internete, jie turbūt visą vakarą juoktųsi arba pradėtų tikrinti, ar neturime temperatūros.

Jiems nesuvokiama, kaip galima įsimylėti, nematant žmogaus, tik bendraujant su juo virtualiai. Tačiau mūsų, aktyvių interneto vartotojų, toks reiškinys jau seniai nebestebina.

Galbūt ir manome, jog tokia meilė yra kvaila ir nepagrįsta, tačiau jei sužinotumėm, jog mūsų draugas ar kaimynė įsimylėjo per internetą, greičiausiai juos suprastumėme ir palaikytumėme.

Bendravimas internetu yra be galo populiarus. Ar dar yra jaunų žmonių, kurie neturėtų „Skype‘o“ arba nebūtų užsiregistravę lietuviškuose virtualių draugų portaluose? Tikriausiai reikėtų gerai paieškoti. Taip pat reikėtų paieškoti tų, kurie prie interneto prisėda rečiau nei kartą per savaitę… O tėvai priekaištauja, jog internetas „suvalgo“ didelę tavo dienos dalį.

Internetu labai patogu keistis informacija. Internetas padeda mums, neišeinant iš namų, perduoti arba gauti kokį nors tekstinį ar muzikinį failą, papasakoti, kas užduota namų darbų arba keliems draugams susėdus linksmai „pachatinti“ ir pasidalinti savaitės įspūdžiais.

Internetinės pažintys taip pat labai populiarios. Internetu galima surasti daugybę draugų. Juk internetu bendrauti daug paprasčiau - virtualybėje atrodome tobulesni, gražesni, labiau savimi pasitikintys. Yra žmonių, kuriems daug lengviau reikšti mintis raštu.

Kai nematai žmogaus, bet bendrauji su juo virtualiu būdu, pažįsti tik įsivaizduojamąjį jo asmenį, tačiau nematai jo „tikrojo aš“. Gali susikurti klaidingą žmogaus įvaizdį.

Dažnai matomi užrašai, tokie kaip: „forumiukas liūdi“, „30y30“ ar „Skype me“ rodo, jog jūs mėgstate bendrauti internetu. Tai taip pat gali rodyti, jog jus kamuoja priklausomybė nuo virtualaus bendravimo.

Internetas - ir priklausomybė, ir meilė

Kaip žinoti, ar žmogus yra priklausomas nuo virtualių pažinčių? Labai paprastas atsakymas: jeigu negali praleisti valandos „nerefrešinęs“ pažinčių portalo, jeigu esi nuolat jį įjungęs ir vis dirsčioji į kompiuterį, nors ir turi ruošti namų darbus, reiškia, tau susiformavo priklausomybė.

Būti priklausomam nuo interneto, kaip ir nuo kokio kito reiškinio, yra blogai. Tu esi suvaržytas, prisirišęs prie veiklos, kuri koreguoja tavo dienotvarkę.

Visgi kažkur skaičiau, jog žmonės, kurie didžiąją savo laiko dalį praleidžia prie interneto, bendraudami su kitais internautais, antrąją pusę suranda būtent tokiu būdu. Nėra tas internetas toks jau blogas? Tiesa?

Įdomiausias yra virtualusis pažinties procesas. Viskas, rodos, vyksta taip kaip ir tikrame gyvenime: susidomi žmogumi, atkreipęs dėmesį į jo išvaizdą (nuotraukoje), prieini prie jo (įeini į „privatą“), pasisveikini ir bandai užmegzti sklandų dialogą.

Išties daug panašumų, dėl to kartais galima neatskirti, kuriame pasaulyje gyveni: realiame ar virtualiame. Galima per daug įnikti į virtualybę, pamiršti savo tikrąjį gyvenimą. Nors kam moralizuoti, esmė jog susipažinimo procesai tiek virtualiame, tiek tikrame pasaulyje yra tokie patys.

Bendraudamas ilgesnį laiką su žmogumi, pradedi prie jo prisirišti. Papasakoji jam daugiau apie save, kiekvieną dieną daliniesi naujais įspūdžiais, taip pat išgirsti ir jo naujienas. Taip besikeisdamas nuotaikomis ir išgyvenimais, net nepajunti, jog tą žmogų imi po truputi pamilti. Na ir kas, jog nesi jo matęs gyvai ? Galbūt tai ženklas, jog atėjo metas susitikti?

Mano manymu, jei pajunti žmogui šiltus jausmus virtualybėje, vadinasi tai yra Dievo balsas sakantis, jog atėjo laikas tikrajam pasimatymui. Reikia mokėti atskirti laiką, kada galima bendrauti virtualiai, o kada reiktų susitikti.

Dažnai žmonės bijo skirti realų pasimatymą, nes bijo nusivilti. Taip pat jie labai bijo, jog gali pasirodyti ne tokiu, kokio kita pusė tikėjosi.

Žmonės ima nepasitikėti savo „realiuoju aš“. Ši problema yra pagrindinė, tačiau ją įveikti nėra sunku. Užtenka tik ryžto pasakyti sau: „esu toks, koks esu, ir jei dėl to kam nors nepatiksiu, tai jau to žmogaus bėdos“.

Dar svarbiau už ryžtą yra suprasti, jog greičiausiai žmogus, kuriuo virtualiai susidomėjai, išgyvena lygiai tokius pačius jausmus kaip ir tu. Galbūt susitikę suprasite, jog nesate skirti vienas kitam. Na ir kas? Juk galite būti gerais draugais. O draugai ne ką mažesnė vertybė už antrąją pusę. Reikia juos branginti.

Susitikimo metu viskas priklauso tik nuo jūsų pačių. Jeigu bendrauti seksis lygiai taip pat nuoširdžiai ir linksmai kaip internetu, vadinasi galite būti tikri, jog ši draugystė greitai nesibaigs!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis