Mano dienoraštis: mokytojai – jų neina suprasti

Mokslo metams besibaigiant, pagalvojau, jog reikia atiduoti duoklę antrųjų namų šeimininkams - mokytojams ir apie juos parašyti. Asmeniškai mokytojų nemėgstu. Per daug „knisa“ smegenis, prisidengę gėrio nešėjų kaukėmis.

Niekas nepaneigs, jog daugelis jų dirba tik dėl pinigų arba dėl noro būti „aukščiau“ už kitus. Jie turi baudimo galią – gali rašyti blogus pažymius, pastabas, kviestis tėvus nemaloniam pokalbiui. Dažnai jie ta galia piktnaudžiauja ir vertina mokinius pagal tuometinę savo nuotaiką.

Man pačiam su mokytojais neina sutarti. Dažnai lepteliu kokią nors repliką jiems, dažnai juos pašiepiu. Dėl šios priežasties jie yra neobjektyvūs, rašydami man pažymius.

Lyginant su kitų klasiokų pažymiais, manieji yra „žemiau normos“. Jie manęs neįvertina... Esu it tikras neatrastas talentas su ketvertų krūva.

Mano tėvai sako, jog mokiniai nesugeba įvertinti, kaip sunku būti mokytoju. Tipo jie įdeda daug pastangų, ne tik vesdami pamokas, bet ir ruošdamiesi joms. Užuot skyrę laiko sau, jie tikrina namų darbus, ruošia kontrolinių darbų užduotis…

Nesu naivus, dėl to tokiom pasakėlėm netikiu. Kontrų užduotis jie nurašo nuo vadovėlių, o namų darbus tikrina neatmestinai tik tada, kai turi marias laiko ir nežino, ką daugiau veikti. Arba labai nori išsilieti ir visus sukirsti.

Tik pagalvokite, koks lengvas mokytojų darbas: jie sėdi iki 14-15 valandos, kai tuo tarpu kiti dirbantieji darbuose prabūna iki 17-18. Jie gauna pertrauką po kiekvienos pamokos, kai kiti turi tik vieną pietų pertrauką. Žodžiu, mokytojų darbas išties lengvas. O jie dar nepatenkinti. Kvailystė.

Nekenčiu Lietuvos mokytojų dar ir dėl to, jog jie yra užsidarę, elgiasi su mokiniais kaip su prastesniais žmonėmis. Žinoma, yra išimčių, bet aš kalbu apie standartinį mokytoją, apie tą, kokių būna daugiausiai.

Užsienyje, girdėjau, yra priešingai. Tenai mokytojas yra mokinio pusėje. Jie „nesistato“ jokių barjerų, su jais gali laisvai bendrauti apie bet ką.

Mokytojas turėtų būti mokinio draugas, patarėjas ir nuodėmklausys. Jis privalo mokyti paauglį ne tik matematikos, istorijos ar lietuvių kalbos, bet taip pat ir diegti moralinius principus. Kas kitas be tėvų ir jų gali patarti, kaip atskirti gėrį nuo blogio, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje? Kartais atrodo, kad jie sugeba tik bausti. Manau, jog tokius mokytojus reikia šalinti.

Žinoma, nesutiksite su manimi, sakysite jog mokytojo pagrindinė funkcija yra mokyti atitinkamo dalyko. Tačiau kas man iš tos matematikos, istorijos, lietuvių kalbos, jei nebūsiu išmokytas, kaip gyvenime reikia elgtis vienose ar kitose situacijose, jei nebūsiu praturtintas moralinėmis vertybėmis.

Aišku, galima galvoti kitaip: „kaip elgiasi su manimi, taip aš elgiuosi su juo.“ Mokytojas tik vienas, o klasėje mūsų apie dvidešimt ar trisdešimt. Jeigu mes triukšmaujame ir neklausome jų, tai kaip galime tikėtis, jog jie klausys mūsų ir norės mums padėti? Visgi mokytojai negali apeliuoti į šią nelygybę. Juk jie patys pasirinko šią profesiją. Jie žinojo, kur eina ir kas jų laukia.

Kartais atlyžtu ir pakeičiu savo mąstymą jų atžvilgiu. Kartais ir jie atlyžta bei būna man atlaidesni. Tačiau visa tai neilgam – nauja diena, naujas nepasitenkinimas.

Manau, jog mokytojai ne tik privalo puikiai žinoti dalyką, kurio moko. Jie taip pat privalo mokėti sudominti mokinį. Jie privalo įžiebti mokiniui žingeidumo ugnelę, kad būtų koks nors stimulas mokytis. Gyvename ne vien dėl dešimtuko, bet ir dėl kažko daugiau.

Amžina kova tarp mokytojų ir mokinių niekada nesibaigs, jei jie atsainiai žiūrės į savo darbą arba į mus, mokinius. Nors kartais perlenkiame lazdą ir mes, tačiau jie privalo būti tam pasiruošę.

Mokytoju būti nesunku. Sunku būti geru mokytoju. Dėl to norisi jiems palinkėti, kad jie savo srityje siektų tapti pačiais geriausiais. Kad dirbtų ne iš reikalo, o iš noro subrandinti stiprius žmones. Kad ruoštų ne tik gerus specialistus, bet ir asmenybes.

Mokslo metai jau eina į pabaigą. Tad kol kas skelbiu jiems paliaubas bei tikiuosi, jog kitais metais konfliktų tarp manęs ir jų bus mažiau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis