Mano dienoraštis: kai santykiai eina šuniui ant uodegos

Susipykau su mergina. Tai nebuvo tipiškas mūsų barnis. Nebuvo nei riksmų, nei keiksmų, nei užgauliojimų. Tiesiog nusprendėme, jog mūsų santykiams reikia pertraukos. Po velnių, nenorėjau to. Visgi teko nusileisti ir neparodyti, jog mane tai skaudina. Sutikau su jos pasiūlymu nesimatyti.

Jau praėjo penkios dienos nuo to, kai mes nesusitinkame. Per šį laikotarpį net sms‘ais nesam bendravę. Man be galo sunku. Taip, matyt tai meilė. Galbūt reikėjo jai pasakyti. Pasakyti, jog myliu. Gal šis faktas būtų sušvelninęs mūsų barnį. Tačiau kas buvo, tas buvo. Dabar nėra prasmės gręžiotis atgal.

Kai matau, kad mūsų santykiai eina velniop, pradedu vysti it nelaistyta gėlė. Liūdesys susimaišo su agresija. Pykstu ant gyvenimo. Nesuprantu, kodėl negaliu būti laimingas. Kodėl likimas man toks nepalankus. Rodos, esu geras vaikinas, vaikystėje net Dievu tikėjau ir jam uoliai melsdavausi. Neturiu žalingų įpročių: mečiau rūkyti, išgeriu tik retkarčiais. Nepaisant to, man nesiseka. Juntu, kaip gyvenimas slysta iš rankų.

Žinoma, nevaidinsiu psicho - nežadu nusišauti durų rankena, nesipjausiu venų plastikiniu peiliu. Tiesiog liūdėsiu mintyse, analizuodamas, ką dariau blogai, ir graušiu save dėl kiekvienos pastebėtos klaidos.

Galbūt tai nėra pats tinkamiausias poelgis. Galbūt turėčiau nupirkti gėlių ir bėgti pas ją paprašyti atleidimo. Bet kodėl visada tik aš turiu stengtis ir kovoti dėl mūsų santykių? Kodėl ji niekada nebūna mūsų santykių gelbėtoja. Ech, liūdna.

Jaučiausi it „apsimyžęs“ vaikis, kuris gali bet kuriuo momentu praskysti. Nuolat turiu sau kartoti, jog privalau būti stiprus. Juk vyrai neverkia.

Netradiciška pažintis

Susipažinome taip netikėtai ir pasakiškai: pirmą kartą pamačiau ją kine, kai ėjau ten atlikti broliškos pareigos, reikėjo užimti seses. Jauniausioji sesutė kvailiodama nusviedė limonado skardinę ir pataikė tiesiai jai ant kelnių. Ji sureagavo neiškart, dėl to sušlapo kelnes. Sudrausminau sesę ir ėmiau atsiprašinėti nukentėjusiosios. Tada buvo taip gėda dėl savo sesės poelgio. Bet dabar, kai prisimenu šį epizodą, pradedu juoktis.

Žodžiu, po šio įvykio, norėdamas atpirkti kaltę, nubėgau ir nupirkau jai guminukų. Ji man padėkojo už rūpestį, pasakė, jog nebuvo būtina juos pirkti. „Niekis,“ – atsakiau jai. Apsikeičiau su sese vietomis ir atsisėdau šalia jos. „Daugiau sesė tavęs neužpuls,“ – pažadėjau su šypsena veide. Ji nusijuokė.

Ji man krito į akį iš karto. Pajutau jai kažką, ko anksčiau nebuvau jutęs jokiai merginai. Pradėjau jaudintis, sėdėdamas šalia jos. Kūnas virpėjo, viduje kunkuliavo jausmai. Bandžiau filmo metu užmegzti pokalbį, bet nelabai sekėsi tai padaryti.

Man buvo siaubingai keista, jog į filmą ji atėjo viena. Ji teisinosi, jog turėjo ateiti kartu su drauge, bet draugei kažkas nutiko ir paskutiniu metu ji atsisakė. Po filmo ji pati davė man savo telefono numerį. „Paskambink, mielai nueičiau išgerti arbatos su tavim. Tik be sesių,“ - šmaikščiai pasakė ji.

Nuo to laiko pradėjom bendrauti. Bendravome iki paskutinio barnio apie pusmetį. O dabar... dabar esu toks tuščias. Praradęs tai, kas brangu. Keista, anksčiau niekad nebūčiau pagalvojęs, jog galiu taip smarkiai prisirišti prie priešingos lyties atstovės. Nemaniau, jog „bobos“ gali daryti tokią didelę įtaką. Matyt bręstu.

Ateities baimė

Santykiams virstant didele mėšlo krūva, pradedu bijoti ne tik išsiskyrimo, bet ir to, kas laukia ateity, jei nuspręsim susitaikyti. Paskutiniu metu susipykstame dėl kiekvienos smulkmenos. Ar verta toliau taip kankintis? Reikia imtis kažkokių veiksmų, kad sustiprintumėm santykius ir maksimaliai sumažintumėm tokių nemalonių akimirkų skaičių.

Žinoma, dėl mūsų barnių kalta ne tik ji, bet ir aš pats. Perdaug pavyduliauju, įtarinėju ir varžau savo merginą. Nuolat galvoju, jog jei jos nekontroliuosiu ji mane išduos. Kuo toliau, tuo labiau imu manyti, jog taip elgiuosi ne dėl to, jog nepasitikiu ja, o dėl to, jog nepasitikiu savimi.

Nepasitikėjimas savimi verčia manyti, jog ji bet kada gali išskristi iš mudviejų susisukto lizdo. Ateityje privalau žaboti šį savo pavydą ir jo neparodyti.

Mano mergina priešingai nei aš nėra pavydi. Ji mane visur išleidžia: ar eičiau kur nors su draugais, ar su klase. Kartais tik parašo žinutę su standartiniu klausimu „kaip sekasi?“. Šaunuolė. Myliu ją.

Nežinau, kas mūsų laukia ateityje, bet dėl vieno esu įsitikinęs visu šimtu procentų – dabar yra laikas, kai privalau mokytis mylėti, atleisti, džiaugtis, o svarbiausia – privalau mokytis, kaip laimingai gyventi.

Girdėjau, jog pykčiai grūdina. Tikiuosi, jog kuo toliau, tuo rečiau „grūdinsimės“. Reikia išmokti džiaugtis kiekviena diena. O džiaugtis sunku, kai esu vienas. Dėl to pasitaikius pirmai progai paprašysiu vėl atnaujinti santykius.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis