Mano dienoraštis: krizė dėl ateities

Mano gimdytojai nesupranta, jog esu jau pakankamai suaugęs, kad pats galėčiau priimti sprendimus. Jie nuolat erzina mane savo išsišokimais tipo: būk geras vaikelis, nesusidėk su Tomu, ar supranti, kiek daug pastangų reikia įdėti, kad uždirbtum pinigų, tik nepamiršk grįžti iki dešimtos namo…

Jie galėtų būti įrašyti į Gineso rekordų knygą kaip didžiausi įkyruoliai žemėje. Nepaisant jų atkaklumo tvarkyti mano gyvenimą, bandau niekieno nepadedamas „stotis tvirtai ant žemės“ ir kurti ateities planus.

Visų pirmą privalau rasti darbą vasarai. Kai turėsiu pinigų, pradėsiu dairytis merginos. Turėdamas pinigų ir antrą pusę, galėsiu nevaržomai ir laimingai gyventi. Planas lyg ir tobulas, tačiau šiais laikais, neturint pažinčių gerą darbą rasti nėra taip jau lengva.

Kalbėjau su kaimynu, kuris jau yra pilnametis, jis man patarė pabandyti įsidarbinti padavėju kokioje nors lauko kavinėje. Reikės pasidairyti skelbimų internete.

Hm, nesuprantu... Kodėl gyvenime viskas nuobodu: a) darbas; b) šeima; c) mirtis. Negi esame tokie niekam tikę, tokie pilki, kad galime jau iš anksto numatyti savo likimo scenarijų?

Norėčiau gyventi prasmingesnį gyvenimą, nei tokį, apie kurį ką tik kalbėjau. O gal prasmės yra, tik reikia ją įžvelgti?

Ateities nežinomybė kartais mane slegia. Labai sunku gyventi, kai nežinai, ko tikėtis. Kita vertus, kai nežinai, kas bus rytoj, gyveni kurstomas aistros. Spontaniškumas „užveda“.

Vieniši žmonės tiesiog panikuoja dėl ateities… Ir tai yra suprantama, nes jie neturi žmogaus, su kuriuo galėtų ta ateitimi dalintis. Jie gali pulti į depresiją.

Žinoma, stiprios asmenybės kur kas lengviau išgyvena vienatvę. Tačiau dabar pakalbėsiu ne apie tuos, kurie stiprūs, laimingi ir savimi pasitikintys. Vis dėlto kalbame apie ateitį, o dėl jos niekas negali būti tikras.

Tie „nabagai“, kuriems kito žmogaus reikia kaip oro, tiesiog dūsta nuo vienatvės. Pats dabar, matyt, esu šitoje nepavydėtinoje situacijoje: man krizė. Nejaučiu džiaugsmo. Gyvenu tam, kad gyvenčiau. Nesuprantu, nuo ko viskas prasidėjo. Juk vasara, orai geri - turėčiau džiaugtis... Na, bent tėvai tai tikrai žino, kad turėčiau būti laimingas… Deja.

Kas man darosi? Išsiskyriau su mergina. Draugavome apie pusmetį. Dabar, kai esu vienišas tiesiog neįsivaizduoju, ką man veikti ir kaip gyventi toliau. Viskas pasidarė taip neįdomu, jog galėčiau kiauras dienas gulėti lovoje ir nieko neveikti.

Žinoma, visais įmanomais būdais neleidžiu sau „suskysti“ ir aptingti. Nenoriu degraduoti. Jus esu vyras… Giliai širdy vertinu save kaip asmenybę ir žinau, jog galiu pasiekti daug. O jei nenoriu būti vidutinybė, verkšlenanti dėl nelaimingos meilės, vadinasi privalau būti darbštus ir siekti savo užsibrėžtų tikslų.

Liūdžiu, ne tik dėl to, kad išsiskyriau su mergina. Liūdžiu ir todėl, kad mano iliuzijos ir lieka tik iliuzijomis, jos nevirsta realybe.

Po velnių, man rodos, aš užaugau, o dar nieko nepasiekiau. Jau turėjau būti labai žinomas žmogus: filmuotis laidose, dalinti interviu laikraščiams. Hehe, svajok svajok, vaikeli, pasakytų man mama… O aš tikiu ir svajoju toliau. Nes tie, kurie nesvajoja, niekada nieko nepasiekia.

Ateitį numatyti sunku. Galbūt net neįmanoma. Bet tikėti, jog viskas bus taip, kaip tu nori - būtina. „Kuo tikėsi tas ir bus“ – auksinė taisyklė iš Andriaus Mamontovo dainos.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis