Kas traukia: panašumai ar skirtumai?

Dažnai tenka sutikti žmonių, kurie tokie skirtingi, jog net keista, kaip jie gali būti draugais. Kiti atvirkščiai – panašūs kaip du vandens lašai, mėgsta tuos pačius dalykus, tačiau taip ir neranda bendros kalbos. Tad kurgi yra ta paslaptis?

Kodėl vieni žmonės mus traukia, o kiti atstumia, kodėl priešingybės įdomios, o panašumai nuobodūs?

Vieni psichologai teigia, kad mus traukia skirtumai arba savybės, kurių mes neturime, kiti - kad tik panašumai ir bendri interesai leidžia išlaikyti tvirtus santykius.

Vienos nuomonės nėra ir nebus, tačiau labai įdomu, kas vis dėlto mus traukia kituose žmonėse, tad pasamprotaukime.

Visada pradėjus draugauti su nauju žmogumi, mums kyla viena iš dviejų minčių: „o kaip šaunu – mes tokie panašūs“ arba „na, kai kurie dalykai man nepatinka, bet aš tai pakeisiu“.

Kaip galvoti teisinga – negaliu pasakyti, abi nuostatos nusipelnė kritikos. Kodėl? Trumpai paaiškinsiu.

Kai matome tik tas kito žmogaus savybes, kurios yra panašios į mūsų, mes neįžvelgiame visos draugo asmenybės. Pamėgstame tik dalį, pabrėžiame žmoguje tai, kas mums priimtina.

Man neteko sutikti dviejų identiškų žmonių? O jums? Vienodų žmonių nebūna. Anksčiau ar vėliau skirtumai išryškėja. Žmogus, naiviai tikėjęs, kad kitas yra toks pat kaip jis, nusivilia supratęs, kokie skirtingi vis tik jie yra.

Asmuo, kuris nuo pirmos susitikimo dienos mąstė tik apie tai, kuo kitas žmogus nuo jo skiriasi, nepatiria netikėtumo, pastebėjęs dar daugiau skirtumų. Tačiau jis nuolat galvoja apie tai, kaip pakeisti draugą.

Manau, visiems aišku, kad beviltiška keisti kitą, kai jis net nesupranta pokyčių esmės ar būtinybės. Kai kalbame apie poros santykius, dažnai iškyla konfliktų dėl skirtingų požiūrių, pomėgių, interesų. Tada mylimas žmogus tampa kažkoks nesavas. Kodėl?

Mums visgi sunku mylėti tai, kas yra tikra... Mums norisi viską tobulinti ir keisti. Sunku priimti natūralų kito žmogaus žavesį su visais trūkumais.

Kaip išvengti trinties santykiuose?

Mus erzina ir piktina tos žmogaus ydos, kurioms mes suteikiame išskirtinį dėmesį. Jeigu kalbėtume psichoanalizės terminais, į mylimo asmens „ydas“ ir „silpnybes“ mes sutelkiame dėmesį, nes siekiame išvengti savo pačių problemų.

Mes kaltiname ir stengiamės pakeisti kitą žmogų, nesvarbu, kaip jį/ją bemylėtume. Skirtumų išryškinimas dažnai pasibaigia konfliktais.

Po trumpalaikio įsimylėjimo, kuris dažnai vadinamas „rožiniais akiniais“, ateina santykių progresijos laikas. Mums vis dar atrodo, kad meilė ir tarpusavio santykiai turi būti be konfliktų, o jeigu mes konfliktuojame – tai gal negalime būti kartu, nes esame pernelyg skirtingi…

Dažnai iškilus pirmiesiems konfliktams, kai kurios poros pasiduoda ir išsiskiria. Ar tai išsprendžia problemas? Kai kam taip, tačiau dažniausiai tie patys konfliktai iškyla ir ateityje... Jie pasikartoja. Dažniausiai lieka apkaltinti visi nevykėliai vaikinai ar nevykusios merginos, tačiau ne tu.

Kas sukelia konfliktus: panašumai ar skirtumai?

Ir panašumai, ir skirtumai gali būti konfliktų priežastimi. Vieni ginčai yra itin paviršutiniški ir slepia rimtesnius nesutarimus. Mes kartais smulkmeniškai kabinėjamės prie kito žmogaus, net nesuprasdami tikrosios nepasitenkinimo priežasties.

Išsiaiškinti konfliktai dvasiškai mus sutaurina, suteikia išminties ir jėgų. Santykiai yra iššūkis - tai ne vien romantiška harmonija tarp dviejų asmenų, tai ir jausmų bangavimas, ir skausmas, ir liūdesys.

Asmenybės brandžios tiek, kiek sugeba mylėti tikrus žmones, o ne savo norus. Juk daugelis siekiame tobulumo, įsivaizduojamo idealo. Tačiau idealo nėra.

Rodos, sutinki tobulą porą, tačiau vėliau pasirodo, kad mergina - ne tokia, kokią įsivaizdavai, o vaikinas ne toks, apie kokį svajojai. Sunku priimti kitą asmenį tokį, koks jis yra, be klaidinančių įsivaizdavimų, kad jis/ji bus toks/-ia kaip žvaigždė žurnalo viršelyje.

Kvailai susikuriami vaizdiniai, kas ir kaip turi elgtis, kalbėti, rengtis. Mes patys sukuriame rėmus, į kuriuos stengiamės „įkišti“ kitą žmogų.

Kartais tereikia susėsti ir pakalbėti: „Ką tu apie tai manai? Kaip tai vertini?“. Tik bendraudami, o ne trankydami durimis ar aptarinėdami mylimo žmogaus trūkumų su draugais, mes keičiame santykius ir mokomės mylėti.

Kai susikuriame savo meilės pasaulį, žinome mylimo žmogaus panašumus ir toleruojame skirtingumus, mums tampa taip ramu gyventi. Tada nieko nereiškia, kai kiti šnabžda: „jie ilgai netrauks – tokie skirtingi abu“ arba „jie tokie panašūs – greitai vienas kitam pabos“.

Santykių kūrimas ir meilė – menas. Čia daug skirtingų spalvų, bet iš jų ir gimsta šedevrai. Suvienykite ir skirtumus, ir panašumus į visumą. Tai nelengva, bet suteikia didelės palaimos. Dėl jos verta stengtis ir tobulėti patiems.

Lengviausia baksnoti pirštu – „čia - ne taip, čia - ne taip“, sunkiau paklausti – „ką daryti, kad būtų geriau“. Ieškokite atsakymų kartu.

Linkiu sėkmės, meilės ir kantrybės,

Visada Jūsų ir su Jumis

Rasa Kuodytė – Kazielienė

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis