Mano dienoraštis: „turiu pasimylėti su Rasa“

Rytas buvo sunkus. Atsikėliau užtinęs, su dideliais ratilais po akimis. Supratau, jog tai - per didelio skysčių kiekio organizme pasekmė. Vakar labai pasigėriau, tačiau atsiminiau viską ką dariau, ką sakiau ir ką galvojau.

Ne taip kaip Vytas, kuris vakar flirtavo su dviem merginomis iš karto. Džiaugiuosi, kad turiu gerą atmintį. O gal tai ženklas, jog dar nepriklausau prasigėrusių paauglių sluoksniui?

Suvalgę pusryčiams „bomžyvkių“ (tai skanios ir pigios užpilamos sriubos), pradėjome šnekučiuotis ir dalintis vakarykščiais įspūdžiais. „Chebra“ iš manęs juokėsi, jog esu tikras blondinių kabinimo specialistas, nes pradėjau „glamžytis“ su Rasa pernelyg greitai. Neturėjau ką atkirsti, nes kitiems vaikinams vakar sekėsi ne taip gerai kaip man.

Po pusryčių išėjome į miestą. Vytas, Tomas, Marius ir Mindė užsimanė nueiti pasisupti ant karuselių, o man teko juos tik lydėti akimis, nes tėvai kaip visada nedavė pakankamai pinigų.

Nesu iš skurdžios šeimos, tiesiog gimdytojai mano, kad jei duos mažiau pinigų, tai sulaikys mane nuo alkoholio pirkimo. Be to jie per vėlai stengiasi man įdiegti pinigų vertės supratimo pamatus. Naivuoliai.

Jie nesupranta, kad esu maištinga asmenybė ir vien dėl to išleisiu visus pinigus taip, kaip jie nenorėtų, kad juos leisčiau.

Po supimosi ant karuselių ir kitų atrakcionų patraukėme į paplūdimį, prieš tai užbėgę į parduotuvę nusipirkti alaus.

Gulėjau pusnuogis atokiau nuo kranto ir susirašinėjau su Rasa. Dalinomės vakarykščiais įspūdžiais bei bandėme prognozuoti ar šiandien turėtų lyti. Susirašinėjimas su ja buvo gana nuobodus, nes ji rašydavo trumpas žinutes, vengdama skyrybos ženklų ir šypsenėlių.

Jos tekstai buvo padriki. Visgi tęsiau šį susirašinėjimą, nes tikėjausi šiandien pakviesti ją į pasimatymą tik dviese. Nors dar nepamiršau savo ex, visgi nauja draugė mane traukė.

Traukė ne tik jos išvaizda, mane žavėjo jos atvirumas ir paprastumas. Matyt, ji yra tokia nuoširdi ir paprasta dėl to, kad yra kilusi iš mažo miestelio – Plungės. Vilniečių bendravimo ypatumai yra visai kitokie.

Skausmas

Kalbant apie buvusiąją: taip, aš ją vis dar myliu. Matyt, esu labai jautrus, dėl to skaudžios žaizdos man gyja ne taip greitai, kaip kad norėčiau. Tačiau supratau viena - viską darau tinkamai. Pakeičiau aplinką: išvažiavau atostogų. Maža to, man pasisekė: radau dailią merginą, su kuria galėčiau „pažaisti meilę“ atostogų metu. Ko daugiau norėti?

Jeigu turėčiau nors menkiausią viltį, kad mūsų santykiai su buvusia mergina vėl taptų artimi, garantuoju, nesielgčiau taip, kaip elgiuosi dabar. Kantriai laukčiau, kol vėl galėčiau džiaugtis savo ex panelės draugija. Tačiau dabar situacija yra visiškai kitokia.

Mane metė, nes ji suprato, jog jai esu brangus ne kaip vaikinas, o kaip draugas. Aš seksualiai netraukiau savo buvusios panelės. Jėzau! Reiktų susirūpinti, galbūt esu prastas lovoje?

Skaudu, jog vakar eidamas su Rasa iš pajūrio, galvojau apie savo buvusią. Skaudu, nes ėjau ne su ta, su kuria norėčiau eiti. Tačiau tikiu, jog gyvenimas nestovi vietoje. Tikiu, kad ankstesnius įvykius užgoš naujos patirtys, tikiu, jog žengsiu ir toliau į priekį bei greitu metu pamiršiu savo skaudų išsiskyrimą.

Tikslas

Užsibrėžiau tikslą: turiu pasimylėti su Rasa. Norėčiau tai padaryti kuo greičiau - juk Palangoje busiu dar vos tris dienas, taigi, turiu paskubėti. Nežinau, ar man pavyks, viskas priklausys nuo šiandienos pasimatymo.

Vakar šiek tiek kalbėjau su ja apie seksą. Esu įsitikinęs, kad ji yra patyrusi. Jai septyniolika metų, ji draugavo su vienu vaikinu, kuriam buvo dvidešimt vieneri. Jie draugavo kelis metus. Taigi, viskas lyg ir aišku – Rasa turėtų būti patyrusi lovoje labiau nei aš.

Žinoma, neturiu pamiršti, jog atvažiavau čia ne tik merginų „kabinti“, bet ir pabūti su savo draugais. Esu šiek tiek pasiilgęs vyriškosios kompanijos. Kai draugavau su savo buvusia, beveik visą savo laisvalaikį skyriau jai, visai pamiršau draugus. Na, o dabar nėra to blogo, kas neišeitų į gera: galiu skirti laiko „chebrai“ kiek tik panorėjęs.

Pasinėręs į savo apmąstymus, nepastebėjau kaip užmigau. Buvau pažadintas Vyto paleisto kamuolio į galvą. Kaip miela – tikras draugas…

Atsikėlęs nusprendžiau nelaukti ir pakviesti Rasą į pasimatymą. Nusprendžiau paskambinti. Tikėjau, jog mano šansai bus didesni, jeigu skambinsiu, o ne rašysiu sms. Ir buvau teisus – ji sutiko. Pradėjau nekantriai laukti vakaro.

Laukite tęsinio.

  • Mano dienoraštis: pažintis su Rasa.



    Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



    Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

  • Parašyk Redakcijai

    Sekite mus:

    Prenumeruok

    Naujienlaiškį

    Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis