Kokie yra idealus vaikinas ir ideali mergina?

Kiekvienas mūsų turi savo širdies idealus. Tai normalu. Kiekvienas galime apibūdinti savo idealios antros pusės paveikslą. Ideali mergina kartais yra „karšta miela pupytė“, o vaikinas turi atitikti modelio „parametrus“…

Žinoma, labai svarbu ir protas. Bet ne apie išvaizdą kalbėsime, pabandysime padiskutuoti apie nusivylimą, kuris mus aplanko, kai antrosios pusės pasirodo ne tokios jau idealios, kaip mes jas „piešėme“.

Kodėl mes patiriame nusivylimą, kai mylimieji neatitinka mūsų idealo? Šiame straipsnyje pakomentuosiu jums idealizavimo ir nusivylimo reiškinius.

Kas tai yra idealizavimas?

Idealizavimas – tai vienapusiškas žmogaus vertinimas, kuomet išaukštinamos tik teigiamos jo savybės. Kartais teigiamas savybes mes susikuriame, matome tai, ką norime matyti. Visus žmogaus trūkumus ignoruojame arba iš viso neigiame, kad tas žmogus turi trūkumų.

Kuo ilgiau mes bendraujame su kitu žmogumi, tuo labiau mes tampame priklausomi nuo kito žmogaus. Imame neįsivaizduoti savo laisvalaikio ar dienų be jo/jos.

Kuo daugiau laiko praleidžiate dviese, tuo labiau vienas kitą pažįstate ir tuo daugiau trūkumų galite išsiaiškinti. Tada kyla pirmieji barniai.

Mergina gali nustebti, kad itin mandagus vaikinas savo draugų kompanijoje nuolat keikiasi. Vaikinas gali nustebti, kad mergina, kurią taip įsimylėjo, mėgsta paflirtuoti su jo draugais.

Mūsų idealas pradeda elgtis ne taip jau idealiai. Pažinimas sukelia pirmuosius nusivylimus, pirmąjį širdies skausmą. Labai sunku susitaikyti su mintimi, kad tai, ką tu manei esant tikra – tik muilo burbulas.

Visų pirma mes patiriame nusivylimą, kuris tampa susierzinimu, pykčiu, gal ir neapykanta. Mums sunku pripažinti realų mylimą žmogų su savais trūkumais ir privalumais.

Iškyla konfliktų grėsmė. Mes nejučia pradedame „kabinėtis“ prie beveik visko, ką daro mylimas žmogus. Tai nusivylimo „išsiveržimas“.

Kodėl kyla konfliktai ir kaip juos išspręsti?

Kylantį konfliktą galima numatyti. Pirmiausia, keičiasi bendravimas. Jis pasidaro nebe toks atviras, kalbama apie vis mažiau dalykų, parenkama, ką kitam „galima“ sakyti, o ko ne.

Mes pastebime, kad skiriasi mūsų interesai ir vertybės. Prieš tai idealizuojami mylimi asmenys mums ima kelti įtampą ir susierzinimą. Interesų skirtumai dažnai suvokiami kaip įžeidimas arba savų įsitikinimų neigimas. Galvojame, kad kitas žmogus nori mus nuneigti.

Taip atsitinka todėl, kad iš pat pradžių mes norime atrodyti geresni ir tobulesni. Kai kyla nesutarimai, mums kyla sunkiai išsprendžiamų dilemų: „Aš turiu apginti savo nuomonę“, „Aš turiu išlaikyti gero/-os vaikino/merginos įvaizdį“.

Tuo pačiu metu mes norime apginti save ir sutikti su mylimu žmogumi. Kaip tai vyksta? Tikriausiai esate matę… Pvz., pora viešai prie draugų pradeda ginčytis ir vienas kitą įžeidinėti arba vienas iš poros tiesiog nieko nekalba, arba tik ginčijasi.

Mes nenorime pralaimėti, todėl, kai kažkas vyksta ne taip, kaip mes norėtume, galime nesąmoningai imti save ginti, norime pasiteisinti, norime parodyti, kad turime savo nuomonę... Gynyba – puolimas, puolimas – gynyba… Lyg užburtas ratas tai įsuka mus.

Stenkis, kad santykiai būtų puikūs

Jau ne pirmą kartą pakartosiu, kad harmoningus santykius kuria du, o ne vienas asmuo. Jeigu vienas asmuo nuolat nusileidžia kitam, anksčiau ar vėliau jis pratrūks ne laiku, ne vietoje.

Draugaujant reikia siekti išlaikyti dominavimo pusiausvyrą, t.y. negali dominuoti nei vienas, nei kitas. Svarbu suvokti vienas kito skirtumus ir juos įlieti į darnius santykius.

Kai ignoruojame blogąsias mylimo žmogaus savybes, mes visuomet patiriame nusivylimą ir pyktį. Kai pažvelgiame į viską „šalčiau“ ir nusiimame „rožinius“ akinius, tuomet tampa lengviau priimti mylimo žmogaus skirtumus.

Mylimasis/-oji iš pradžių buvęs/-usi idealus vaikinas/ideali mergina, tampa realiu vaikinu/realia mergina. Geriau pažinę kitą asmenybės pusę ir susitaikę su skirtumais, jaučiame mažiau pykčio ir nusivylimo.

Draugaujant ir mylint viskas gimsta palaipsniui. Iš idealizuotų santykių pereiname į realius. Čia mes kartais laimime, o kartais pralaimime, tačiau tas pralaimėjimas nebekelia nusivylimo.

Žinojimas, kad kitas yra toks, koks yra, ir kad tai, koks jis yra, visiškai nepriklauso nuo mūsų – gelbsti tada, kai sunkiausia. Tai, kad kitas žmogus mąsto ir elgiasi kitaip nei aš – tai nėra mano trūkumas.

Kai santykiuose nebesistengiama lenktyniauti tarpusavyje arba kai liaujamasi manyti, kad kitą reikia pakeisti, tuomet atsiranda harmonija. Harmonija taip pat nėra nuolatinė būsena, tačiau ji yra siekiamybė.

Esame žmonės ir klystame, kartais būname suirzę, užsipuolame nekaltus žmones. Kai išmokstame pasakoti apie visus savo išgyvenimus, nebelieka nežinomų dalykų, kurie slegia.

Nebūkime įkyrūs savo kalbomis, desperatiškai nekurkime harmoningų santykių. Mylėkite kito žmogaus pasirinkimus, nepulkite į pagalbą, kai jos neprašoma. Vienas jaunuolis labai gražiai man pasakė: „Myliu savo merginą, tačiau kai ji nuolat rašo sms‘us, aš pavargstu ir mane pradeda tai piktinti.“

Dviems mylinčioms asmenybėms turi būti gera ir kartu, ir atskirai. Net per didelė meilė ir priklausomybė gali „uždusinti“ pačius nuostabiausius santykius.

Porų santykiuose daug individualių „žaidimo“ taisyklių. Išdrįskite kurti santykius. Išdrįskite pasakyti mylimam žmogui „ne“. Kaip ir tam vaikinui atsakiau tada: „O ar tu savo merginai sakei, kad tau nepatinka gauti tiek daug sms‘ų ir taip įkyriai?“. Ką gi jis man atsakė? Jis atsakė: „Nesakiau, nes manau, kad ji supyks.“

Taip išvengiama konflikto, tačiau marinama meilė. Nesistenkite būti idealūs – tiesiog būkite savimi.

Sėkmės, meilės ir kantrybės.

Visada Jūsų ir su Jumis

Rasa Kuodytė – Kazielienė

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis