Mano dienoraštis: Rasa nenorėjo mylėtis

- O kad žinotumėt kaip ji čiulpia! Sakau jums, seksui sunku būtų rasti geresnę partnerę, – kalbėjau draugams su užsidegimu. Tiek Vytas, tiek kiti draugai žiūrėjo į mane it į idealą ir kantriai laukė, kol papasakosiu apie Rasą daugiau pikantiškų dalykėlių.

Stovėjau išdidus prieš juos ir mėgavausi, jog esu dėmesio centre.

Dėmesys buvo svarbesnis net už tai, ar jie manimi tiki. Papasakojau jiems, kaip man sunku buvo baigti, jog mylėjomės per naktį keturis kartus.

Viską pasakojau it mintyse kurčiau naują erotinį filmą. Pasakodamas stebėjausi ir savo išradingumu, ir mokėjimu meluoti. Iš tikrųjų viskas buvo ne taip gerai, kaip kad jiems „skiedžiau“.

Kodėl taip elgiausi? Juk jie yra mano draugai, kodėl turėčiau jiems meluoti? Atsakymo nežinau. Galbūt norėjau tapti „kietesniu“ ir šiuo melu įtikinti ir patį save, jog esu geresnis negu iš tikrųjų buvau.

Jai išėjus supratau, kad iš tikrųjų jai buvau per prastas. Galėjau duoti ranką nukirsti, kad ji nepasitenkino. Ar aš dėl to išgyvenau? Pasakysiu atvirai – nė kiek.

Man seksas buvo geras: patyriau orgazmą. Rasos kūnas kur kas patrauklesnis negu, kad mano ex. Buvo gera glamonėti Rasą, ją bučiuoti, būti joje. Be to seksas su ja buvo it sudaužytos širdies terapija. Spėkit, ar man dabar liūdna dėl to, jog prieš išvažiuojant į pajūrį mane metė? O gi nė velnio!

Džiaugiuosi dėl to. Džiaugiuosi, nes dabar galiu drąsiai atversti naują savo gyvenimo lapą ir žengti į priekį. Esu vėl toks pats, koks buvau anksčiau: patenkintas gyvenimu, išbandymais ar negandom. Ech, myliu gyvenimą!

Žinoma, turiu dėl ko liūdėti. Kodėl taip mėgstu meluoti? Ar tai būdinga daugeliui, ar tik aš esu toks garbės trokštantis „durnius“? Mėgstu atrodyti geresnis negu iš tikrųjų esu. Tai yra mano yda. Turiu kaip nors pasikeisti. Meluoti yra negerai. Ateityje dėl to man gali gerai kliūti.

Chebra didžiavosi manimi: aš esu „nerealus“. Sugebu pakabinti ir patenkinti merginą. Tuo tarpu man pažintis ir naktis su Rasa suteikė tik daug apmąstymų apie save ir gyvenimo prasmę.

Nenoriu būti filosofu. Gyvenimas skirtas ne tam, kad mąstytum apie jo prasmę. Jis skirtas tam, kad gyventum ir juo džiaugtumeisi.

Po nakties su Rasa, kitą dieną, aš jai bandžiau prisiskambinti. Ji nekėlė. Nesu iš tų, kurie greitai pasiduoda, dėl to ją radau, prisiskambinęs vienai iš jos draugių. Pokalbis su Rasa buvo trumpas: šiandien ji išvažiuoja namo į Plungę.

Tą sužinojęs sutrikau. Juk puikiai žinojau, kad ji su draugėmis čia turėjo būti dar kelias dienas. Pakviečiau ją papietauti prieš išvyką, pasakiau, jog noriu su ja pasikalbėti. Ji atsisakė. Argumentavo, jog neturi laiko: reikia susidėti daiktus.

Nepatikėjau ja. Nenorėjau, kad ji išvažiuotų. Ne, ne dėl to, kad ji man reiškia kažką ypatingo. Dėl to, kad norėjau šią atostogų aistrą ištęsti.

Kai ji išėjo iš mano namų, supratau, kad jos nepatenkinau, bet buvau ramus, žinodamas, kad dar turiu dvi dienas pasitaisyti. O dabar planai žlugo. Nenoriu, kad ji išvažiuotų galvodama, jog myliuosi kaip raminamųjų išgėręs ar kad mano „mikas“ yra planktono dydžio.

Taigi, aršiai reikalavau susitikimo. Liepiau jai pasakyti savo adresą ir paprašiau man skirti bent penkias minutes. Ji nenorėjo pasiduoti, tačiau pasidavė, kai pakėliau toną ir aiškiai ir garsiai pasakiau, jog ilgai jos netrukdysiu.

Ji pasakė, kur gyvena. Nieko nelaukdamas išėjau pas ją. Kai atėjau iki jos namo, pamačiau ją lauke prie durų su kuprine ir dviem rankinėmis. Supratau, kad Rasa nemelavo – ji išties žada keliauti namo. Sutrikau. Nesupratau, kas jai pasidarė.

Ji su manimi pasisveikino ir paklausė, ar galėčiau padėti nunešti visą jos mantą iki autobuso stoties. „Apšalau“. Nenorėjau, kad ji išvažiuotų. Tikėjausi, jog su ja nuoširdžiai pasikalbėsiu ir ji man prisipažins, jog melavo, kad išvažiuoja.

Visgi negalėjau neištesėti pažado, kad ilgai jos netrukdysiu, dėl to linktelėjau galva ir paėmiau iš jos dvi rankines.

Rasa atrodė perbalusi, buvo labai nusiminusi. Ji buvo su akiniais nuo saulės. Tai man sukėlė įtarimą, jog ji ilgai verkė ir nenorėjo parodyti savo raudonų ir užtinusių akių. Nesu kvailas – tądien nebuvo saulėta, dėl to buvau nusiminęs, kad jai yra liūdna.

Dialogas tarp mūsų prasidėjo, kai tiesiai šviesiai paklausiau, kodėl ji išvažiuoja anksčiau nei turėtų. Ji man atsakė, jog jai baigėsi kišenpinigiai, o tėvai atsisakė pervesti daugiau pinigų. Pasakiau jai, jog tai - apgailėtinas melas ir paklausiau, ar jos išvyką lemia mūsų praėjusi naktis.

Paprašiau jos būti su manim atvira. Ji pasakė, jog praėjusi naktis tam įtakos tikrai neturi. Sustojau ir liepiau jai nusiimti akinius nuo saulės. Rasa atsisakė tai padaryti. Tada dar kartą liepiau jai būti su manim atvira.

Pasakiau, kad jaučiuosi „š*dinai“, jog ji išvažiuoja ir kad man dėl to labai liūdna. Pasakiau, kad labiausiai man liūdna dėl to, kad pažintis su ja taip greitai ir netikėtai nutrūksta.

Atsiprašiau jos, už tai, kad buvau toks liurbis ir taip labai norėjau su ja pasimylėti. Po šių mano žodžių Rasa palūžo ir apsiverkė. Padėjau rankines ant žemės ir apkabinau ją. Buvau labai nuliūdęs.

Vienu metu net pagalvojau, kad apsiverksiu ir aš. Apkabinęs ją vis kartojau: „atleisk man, atleisk.“ Blogiausia buvo tai, jog nežinojau, dėl ko atsiprašinėjau. Jaučiausi it ji būtų palūžusi dėl to, kad vakar buvo išprievartauta. Laikydamas Rasą savo glėbyje, jutau, kaip ji dreba.

Ėmiau savęs nekęsti. Stovėjome apsikabinę kokias penkias minutes, kol pagaliau ji išsprūdo iš mano glėbio, nusiėmė akinius nuo saulės ir nusivalė ašaras.

- Eime, – šaltai pasakė ji.

Visą kelią iki pat autobusų stoties ėjome nekalbėdami. Nežinojau, ką jai sakyti. Tačiau dėl to labai neišgyvenau – ta tyla buvo daug prasmingesnė už visus pasaulio žodžius.

Kai pagaliau priėjome autobusų stotį, pasakiau jai, jog niekada jos neužmiršiu. Ir vėl jos atsiprašiau. Pradėjau samprotauti, jog galbūt man nereikėjo su ja mylėtis. Rasa nusišypsojo. Ji pasakė, jog nesitikėjo, kad ta naktis baigsis seksu. Tačiau ji nenorėjo manęs nuvilti, dėl to, po mano nuoširdaus prisipažinimo, jog noriu su ja pasimylėti, sutiko tai padaryti.

Dabar ji jaučiasi it pigi „kek*ė“ ir savęs negerbia. Ji dar yra nepilnametė, o elgiasi it neturėtų moralės. Tai, kas įvyko, buvo pigu ir netikra. Ji vertina tikrus santykius ir meilę, o vienadieniai nuotykiai jos visai nedomina.

Ji man pasakė, jog daugiau niekada gyvenime nesimylės, iškart po pažinties. Po nakties su manimi ji jaučiasi „traumuota“. Ji paprašė manęs, kad daugiau niekada jai nerašyčiau. Dar paprašė, kad nesupykčiau ant jos, nes esu šaunus ir simpatiškas vaikinas.

Ji man palinkėjo daugiau pasitikėti savimi. Dar ji man palinkėjo, kad grįžęs į Vilnių susirasčiau savęs vertą merginą ir ją pamilčiau.

Klausiausi jos „apšalęs“. Nė pagalvoti negalėjau, kad ji nenorėjo sekso. Maniau, kad yra priešingai.

Kai atvažiavo jos autobusas, atsisveikinau su Rasa, pabučiavau jai į skruostą:

- Atleisk už viską, kas buvo ne taip. Liksi mano širdyje ir mintyse kaip taurus žmogus, – pasakiau jai.

Viskas priminė muilo operą. Tačiau ši muilo opera buvo tikra. Aš ją išgyvenau. Kai jos autobusas išvažiavo, aš susigraudinau. Ne, neverkiau, tačiau mano akyse buvo susikaupusių ašarų.

Pažintis su Rasa truko vos kelias dienas, tačiau supratau, jog net ir trumpa pažintis gali pakeisti žmogaus pasaulėžiūrą ir įsitikinimus. Supratau, jog esu blogas žmogus ir turiu keistis. Pažadėjau sau, jog artimiausiu metu tai ir padarysiu.

Atostogos pajūryje padėjo užmiršti buvusią meilę, tačiau akivaizdžiai išryškino tam tikras mano ydas ir nebrandumą. Stengsiuosi keistis.

  • Mano dienoraštis: pažintis su Rasa.

  • Mano dienoraštis: „turiu pasimylėti su Rasa“.

  • Mano dienoraštis: gaudynės kopose.

  • Mano dienoraštis – Rasa ateina pas mane namo.

  • Mano dienoraštis: pirmoji naktis su Rasa.

    Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

    Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

  • Parašyk Redakcijai

    Sekite mus:

    Prenumeruok

    Naujienlaiškį

    Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis