Mano dienoraštis: velniai griebtų meilę per atstumą

Neseniai susipažinau su viena mergina. Ji yra iš Panevėžio. Pats esu vilnietis, kartu dalyvavome viename internetinio portalo meet’e. Ji - aukšta žaliaakė, rudaplaukė, kaip mat man krito man į akį. Mane užvaldė iki šiol nepatirtas jausmas. Supratau – ji turi būti mano.

Tuo metu nežinojau, iš kur ji, o kadangi dauguma meet’o dalyvių buvo vilniečiai, maniau, kad ir ji yra iš mano miesto.

Nieko nelaukęs pradėjau su ja flirtuoti, stengiausi patraukti jos dėmesį. Iš prigimties nesu labai savimi pasitikintis, tačiau supratau, kad jei nepabandysiu dabar, vėliau ilgą laiką save graušiu.

Tą vakarą žvaigždės buvo man palankios – rodos, panelę kažkuo patraukiau. Iš pradžių prie stiklo gėrimo tiesiog bendravome. Kalbėjome apie viską: mokyklą, draugus, bandėme išsiaiškinti, kaip abu suprantame meilę.

Su kiekviena minute vis labiau svaigau nuo jos. Su ja kalba „rišosi“ taip lengvai, it būtumėm vienas kitą ilgai pažinoję. Tai man patiko net labiau už tai, kad atradome bendrų pomėgių.

Kai šiek tiek apsvaigau, išdrįsau ir ją pabučiavau. Ji man atsakė tuo pačiu. Bučinys buvo ilgas, gilus ir vėsus. Tas kontaktas buvo kur kas aistringesnis už bet kokį, rodomą meksikietiškose melodramose.

Nirau į ją ir geidžiau jos vis labiau. Buvau laimingas, kad patinkame vienas kitam. Buvau įsitikinęs, kad pažintį būtinai pratęsime ir po susitikimo. Ir tada, kai buvau toks laimingas ir sužavėtas, patyriau „nokautą“.

Ji man pasakė, iš kur ji yra. Nežinojau, ar liūdėti, ar verkti, ar tiesiog daužyti kaktą į sieną. Na, ir nenuskilo, pagalvojau. Mintys pradėjo žaibiškai galvoti, ką turėčiau daryti toliau.

Nieko doro nesugalvojęs, pasisakiau jai, kad esu iš Vilniaus. Šią žinią ji priėmė kur kas džiugiau, nei aš. Mergina pradėjo klausinėti apie sostinę. O aš tiesiog jai atsakinėjau kaip robotas vis dar negalintis atsibusti.

Vėliau tiesiai šviesiai jai pasakiau, kad man yra gaila, jog esame iš skirtingų miestų. Kad mano ketinimai buvo rimti ir aš norėjau su ja bendrauti ateityje. O ji tik nusišypsojo ir pažiūrėjo į mane kaip į kvailelį.

Ji man pasakė: „negi manai, kad meilei egzistuoja atstumas?“ Kokia čia meilė, kai esam tiek mažai pažįstami, pagalvojau. Tačiau omenyje ji turėjo ne tai. Ji norėjo pasakyti, kad, kai žmogus kažko labai nori, niekas jo nesustabdys turėti tai.

Tačiau aš nesu toks romantikas, kokia yra ji. Esu daug racionalesnis vaikinas. Supratau, kad jeigu norėsiu pratęsti pažintį su ja, turėsiu visus savo kišenpinigius išleisti traukinio ar autobuso bilietams. O tėvai mano senamadiški, jie manęs nesupras ir tikrai neduos daugiau pinigų.

Ech, na ir įkliuvau. Beliko tik susitaikyti su ta mintimi, jog „apturėsiu“ linksmą vakarą, kurio metu galėsiu pažaisti „meilę“.

Visgi nemaloni žinia mane išmušė iš vėžių: klausiausi jos mažiau susikoncentravęs, nebelaikiau jos už rankų kaip anksčiau. Tolesnė vakarėlio eiga buvo nuobodi ir nieko gero nežadanti. Kitą dieną nuvažiavau su ja į stotį ir atsisveikindamas pabučiavau ją į lūpas. Prieš tai be abejo apsikeitėme numeriais.

Dabar, kai praėjo kelios dienos, galiu daug geriau viską apgalvoti. Taip, ji man patiko ir kartas nuo karto apie ją pagalvoju. Tačiau mūsų pažintis truko per trumpai, kad susižavėčiau ja „iki ausų“. Dėl to žinau, kad praėjus dar kelioms savaitėms greičiausiai ją visiškai pamiršiu.

Tačiau man labai dėl to gaila. Nes mergina išties šauni. Galbūt turėčiau spjauti į viską ir pasiūlyti jai draugauti? Na, ir kas kad mus skiria 135 kilometrai? Juk gyvename ne skirtinguose pasaulio kraštuose. Be to būtų įdomu išbandyti kažką naujo ir pabandyti draugauti, susitikinėjant rečiau nei įprasta.

Visgi draugystė per atstumą turi daug daugiau trūkumų nei privalumų. Visų pirma blogai yra tai, kad galėtumėme matytis daugiausiai kartą per savaitę. Š*das! Jeigu ją įsimylėčiau man būtų labai sunku be jos šešias dienas per savaitę.

Be to, kadangi esu pavydus, tikriausiai nuolat ją įtarinėčiau ir galvočiau, kad ji turi kitą.

Draugystę per atstumą jungia tokia siaura ir silpna gijelė. Negali kontroliuoti žmogaus, matyti, ką jis veikia ir žinoti, ką jis jaučia.

Žinoma, galima į viską pažvelgti ir kitaip: rečiau susitikinėdami greičiausiai nepabostumėme vienas kitam. Mūsų susitikimai būtų vis kitokie, kupini didžiulio ilgesio vienas kitam. Tai pridėtų aistros.

Tačiau kaip sunku… Kiek daug energijos tokie santykiai atseitų… Juk užtektų vieno menko pykčio ir nesimatytumėm mažiausiai kelias savaites. Keturiolika dienų, kurias tūnočiau nežinioje.

Dar vienas dalykas, kuris man kaip vaikinui tikrai neteikia daug džiaugsmo: retas seksas. Daugiausiai kartą per savaitę, tačiau abejoju, ar visada būtų galimybių tai padaryti. Man tokie santykiai nepatiktų. Vertinu seksą ir noriu jo dažnai. Žinoma, dėl mylimo žmogaus galėčiau aukotis…

Dabar, kai technologijos pažengusios, ryšį galėtumėm palaikyti per pažinčių portalus ar „Skype‘u“. Tai šiek tiek guodžia. Tačiau mūsų santykiai būtų labiau virtualūs nei realūs. Tai vėlgi nedžiugina.

Ji negalėtų būti visada šalia. Net tada, kai man pasidaro liūdna ar kai norėčiau pasidalinti su ja savo džiaugsmu. Taip pat ji nenuramintų manęs, jei būčiau sudirgęs ar nesudrausmintų, jei matytų, kad pradedu „nusivažiuoti“ mokykloje.

Taigi, kam man viso šito reikia? Kam bristi į pelkę, iš kurios galiu ir neišsikapanoti? Juk ir Vilniuje yra nemažai dailių vienišų merginų. Matyt, protingiausia būtų ją tiesiog pamiršti. Tiesa?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis