Mano dienoraštis: močiutė „užknisa“

Nauja mokykla gal ir nieko, tačiau gyventi su senele – tikras siaubas! Tokios nukvakėlės gyvenime nesu matęs. Jūs tik pabandykite įsivaizduoti, prieš miegą ji man skaito Bibliją! (Nu, gerai, gal skaito sau, tačiau aš tai viską girdžiu).

Man ne penkeri ir ne septyneri, kad ji šitaip su manimi elgtųsi. Maža to, ji nuolat mane šeria kaip kokį paršą. Prideda maisto kalnus ir, jei aš pabandau visko nesuvalgyti, bara.

Ji visiškai senų pažiūrų. Jos nuomone, išmesti maistą yra nuodėmė. Kaip manote, ką aš darau? Ogi palaukiu, kol ji nueis į kitą kambarį, įdedu visą likusį maistą į polietileninį maišelį ir įkišu jį giliai į šiukšliadėžę.

Bet labiausiai „varo vėžį“, kai ji man meilikauja ir nuolat vadina „vaikeliu“. Po velnių, aš jau nebe vaikas. Net tėvai mane vadina vardu.

Senelė pačią pirmą dieną informavo, kad jai bus labai malonu sekmadieniais vaikščioti su manimi į bažnyčią. Wataf…? Kokią dar bažnyčią?

Nesu pamaldus, manau, jog tikėjimas skirtas tik seniems žmonėms. Tai it Kalėdų Senelis suaugusiesiems. O aš dar jaunas, man dar visas gyvenimas prieš akis, tad įtikėti dar spėsiu.

Pradėjau gailėtis, kad išsikrausčiau. Jau mieliau būčiau kentęs nuolatinius tėvų barnius. Bent galėčiau būti ramus, kad jie su manimi elgsis kaip su žmogumi.

Šventai įsitikinau tuo, kad kai kuriuos dalykus pradedi vertinti tik tada, kai juos prarandi. Būtent dabar pradėjau vertinti gyvenimą su tėvais. O visad maniau, kad kažko blogiau už juos būti negali. Pasirodo gali….

Taip, aš suprantu, kad ji mane nervina ne savo noru. Ji yra tik paprasta sena moteriškė, kuri ilgą laiką gyveno viena. Dabar ji džiaugiasi, kad turi su kuo kalbėti, papasakoti nuobodžių istorijų „iš serijos: kai aš jauna buvau“. Nereikia jos smerkti.

Tačiau galvą guldau, jei ir toliau ji mane nervins, pamiršiu, kad esu jos anūkas ir pradėsiu „rodyti ragus“. Nuo pat vaikystės esu maištingos sielos žmogus, dėl to visur stengiuosi įvesti savo taisykles. Taip ir padarysiu.

O naujoje mokykloje reikalai kur kas džiugesni nei naujuose namuose. Dabar juokiuosi, kai prisimenu visas savo baimes ir išgyvenimus. Nauja klasė – „ledinė“. Visi tokie faini, prikolni ir svarbiausia draugiški. Priėmė mane be jokių parkių.

Jau po pirmos dienos galiu pasigirti, kad susipažinau beveik su visais. Su kai kuriais klasės „rūkoriais“ spėjau ir po dūmą užtraukti, dėl ko šiek tiek apmaudu. Juk norėjau mesti rūkyti.

Visgi kartais norų tiesiog neužtenka. Noras pritapti buvo daug svarbesnis už norą atsikratyti žalingo įpročio. Na, velniai rautų, kai apsiprasiu su nauja aplinka, bandysiu mesti iš naujo.

Mano naujoje klasėje neatsirado merginų, kurios patrauktų dėmesį. Yra keletą tokių „nieko“, bet žiūrint į jas nejaučiu virpulio. O gal to ir nereikia? Gal per daug filmų prisižiūrėjau, kuriuose rodoma meilė iš pirmo žvilgsnio? Matyt, realiame gyvenime viskas vyksta palaipsniui. Meilė išugdoma pamažu, žingsnis po žingsnio. Viską atiduočiau, kad galėčiau patirti ši magišką jausmą.

Labiausiai nustebino nauji mokytojai. Daugelis jų rūstūs, valdingi ir savimi pasitikintys. Baisu man su jais bendrauti. Ypač dabar, kai dar esu neapsipratęs su nauja aplinka.

Klasė taip pat daug drausmingesnė už mano buvusiąją. Tai šiek tiek nuliūdino, nes nujaučiu, jog nebus taip smagu leisti pamokas, kaip kad buvo anksčiau. Vien sausas mokslas manęs tikrai nežavi. Nesu „moksliukas“.

Didžiausią įspūdį padarė mokyklos direktorė. Ji dar labai jauna, jai gal trisdešimt. Tačiau ji labai maloni moteris. Pasitiko mane su šypsena ir pati asmeniškai nuvedė į naują klasę bei su visais supažindino.

Prieš išeidama sušnabždėjo man, kad, jei iškils kokių problemų ar šiaip norėsiu pasipasakoti, ji mielai lauks manęs savo kabinete. Tas laisvas bendravimas be jokių barjerų ir „žiūrėjimo iš aukšto“ mane papirko. Ji iškart užsitarnavo mano pagarbą.

Taigi, pirma diena praėjo ramiai, bet ir smagiai. Baimė nepritapti išblėso, išliko tik noras labiau kibti į mokslus. Tikiu, kad šioje klasėje man pavyks tai padaryti. O gal kažkur kitoje klasėje slepiasi mano svajonių mergina, kurią pamatęs suprasiu, jog tai mano gyvenimo moteris. Ech, koks aš suš*ktas romantikas, kartais pagalvoju.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis