Mano dienoraštis: „forsų“ reketas

Tai įvyko rūkykloje, kai vėl neatsispyriau ir naujų klasiokų raginamas sutikau „supešti“ cigaretę. Rūkėme ir kalbėjome visokius vėjus. Prie mūsų priėjo kažkoks treninginis marozas ir pradėjo „trešti“ rūkyti. Pasidarė nejauku, jam stovint šalia manęs.

Pastebėjau, kad visi pradėjo jo vengti. Jis atrodė išties grėsmingai: piktos sustingusios akys, tatuiruotė ant peties ir žinoma treningai iš Gariūnų. Jo balsas buvo piktas, jis daug keikėsi ir iš jo nesklandžios kalbėsenos supratau, kad jis yra rusas.

Pagalvojau, kad jis tėra paprastas prašalaitis, atsitiktinai užklydęs į rūkyklą. Tačiau klydau. Vėliau sužinojau, kad jis yra iš paralelinės klasės, kartą jau buvo paliktas kartoti kurso. Pradėjau jo bijoti.

Mano nelaimei, negavęs cigaretės iš klasioko jis atsisuko į mane ir paprašė to paties. Atsakiau jam, kad mano cigaretės kuprinėje, kad su savim pasiėmiau tik vieną. Tada jis paklausė, kas aš toks.

Šiek tiek virpančiu balsu atsakiau, jog esu naujokas. Jis riebiai nusikeikė ir pavadino mane „daunu“. Pykau, bet kartu jo bijojau parodyti, kad pykstu. Tylėjau sumišęs ir laukiau kas bus toliau.

Klasiokai taip pat tylėjo, nusprendę nesikišti. „Forsas“ pradėjo klausinėti, iš kokio aš rajono, ką aš veikiu šitoje mokykloje, sakė, kad tokiems „lochams“ kaip aš, kurie nešioja debiliškas plačias kelnes, čia ne vieta.

Turėjau parodyti vyriškumą ir jam atsikirsti bei pasiųsti jį „ant trijų raidžių“, tačiau nedrįsau. Vėliau supratau, kad tai buvo didžiausia mano klaida. Jis pajuto, kad nesu tvirtas ir kad galima „ant manęs dėti“.

„Marozas“ nuo manęs neatstojo ir pradėjo prašyti pinigų. Atsakiau jam, kad neturiu. Melavau. Tikriausiai jis tai pajuto ir pasakė, kad dabar mane apieškos ir jei pasirodys, kad meluoju trenks man.

„Ką tu „mentas“, kad apieškot nori,“ – pasakiau jam sutrikęs. Jis baisiausiai įniršo. Jis mane pradėjo stumdyti, o aš tik išlemenau „baik“.

Jis ėmė iš manęs tyčiotis, žeminti, juoktis. Klasiokai nesikišo. Maža to, po kelių minučių jie nuėjo ir paliko mane su juo vieną. Tas „forsas“ kartu manęs nepaleido. Turėjau pakovoti už save, bet deja...

Jis paklausė mano vardo. Pasakiau, kad esu Mironas. „Mironas gandonas,“ – atsakė jis pašaipiai. Jis manęs paklausė, ar noriu problemų. Atsakiau, kad tikrai nenoriu.

Tokiu atveju jis liepė duoti jam pinigų. Dieve, koks buvau kvailas, kad pasidaviau ir išsitraukiau piniginę. Jis išplėšė ją iš rankų, pasiėmė visus ten buvusius pinigus ir numėtė ją į balą.

Supratęs, kad daugiau iš manęs nieko nepeš, nusispjovė ir nuėjo. „Debilas“ - pagalvojau traukdamas peršlapusią piniginę. Tik jam išėjus, sureagavau, kas ką tik įvyko. Išsiskyrė adrenalinas. Na ir įkliuvau. Supratau, kad dabar jis nuolat mane terorizuos. Na, ir nesiseka. Velniai griebtų šią naują mokyklą. Tegu miršta visi pasaulio reketuotojai!

Kai grįžau į klasę, apkalbos jau sklandė ore. Tie nenaudėliai, kurie mane paliko, papasakojo incidentą visiems klasiokams.

Jie ėmė manęs visko klausinėti bei pasakoti, kad to „forso“ niekas nemėgsta. Tačiau visi jo bijo, kai kas kalba, kad jis buvo vieną žmogų subadęs peiliu. Tačiau tai tik kalbos.

Kad ir kaip ten būtų, jis yra gerai žinomas policijai, turi kelis metus lygtinai. Tokios kalbos tikrai neguodė. Buvau pasimetęs, nežinojau, ką daryti. Man buvo siaubingai nesmagu. Dieve, koks šlykštus tas bejėgiškumo jausmas. Norėjau, kad pamokos kuo greičiau baigtųsi ir eičiau namo.

Tačiau to norėti nereikėjo. Po pamokų išėjęs į kiemą, radau tą patį „forsą“, tik šįkart su keliais savo sėbrais, kurie atrodė ne ką geriau už jį.

Pradėjau eiti namų link, į juos nežiūrėdamas. Iš pradžių pasirodė, kad esu jiems neįdomus, nes jie manęs nesekė. Tačiau užteko užeiti už kampo, atokiau nuo mokyklos, kad jie mane pasivytų.

Tas pats menkysta, kuris per pertrauką atėmė visus pinigus, mane apspjovė. Nusivaliau seiles nuo veido ir surikau „Debile, ką darai!“.

„Kaip tu mane pavadinai?“ – paklausė jis ir stipriai trenkė man į pilvą. Tada jo draugelis porą kartų trenkė man į veidą kumščiu.

„Atsikniskit nuo manęs, ką aš jums blogo padariau?“ – tesugebėjau lementi, nė kiek jiems nesipriešindamas.

„Marozai“ man pareiškė ultimatumą: jei noriu būti sveikas, turėsiu kiekvieną dieną jiems nešti visus savo pinigus. Pasakiau, kad nenešiu ir tada gavau dar kelis smūgius. Supratau, kad jie mane daužys, kol palūšiu, dėl to pasakiau, kad sutinku.

„Rytoj susitiksim, vištgaidi,“ – tarė vienas iš jų ir jie nuėjo. Na ir įkliuvau. Dieve, ką turėčiau daryti? Gal pasiskusti tėvams? Na jau ne. Jie ir taip turi problemų.

Be to, baisiai gėda viską papasakoti. Žinojau, kad ir senelė manęs neapgins. Išmąstyti pasisekė tik viena: jei jie ir toliau prie manęs lįs, teks pasikalbėti su direktore ir viską jai papasakoti.

Tačiau to bijau, nes tokių „degradų“ nesulaikysi, jiems nėra jokių autoritetų. Jie nieko nebijo. O ką ta direktorė, tik juos išbartų ir paskambintų tėvams, kurie greičiausiai yra girtuokliai.

Aš būsiu sumuštas iki komos… Na, ir mėšlas. Pradėjau neramiai laukti rytdienos.

Laukite tęsinio

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis