Mano dienoraštis: privalau atkeršyti

Kitą dieną į mokyklą atėjau su baime. Buvau apsirengęs pilkai, ėjau nuleidęs galvą. Nenorėjau sutikti savo skriaudikų. Mano veidas buvo papuoštas didžiule mėlyne. Kai įžengiau į klasę, visi į mane sužiuro, it norėdami paklausti, kas tai padarė. Tačiau neklausė.

Matyt, atsakymą jie nuspėjo. Atsisėdau į savo suolą ir susigūžiau. Buvau liūdnas. Pradėjau baisiai nepasitikėti savimi, nenorėjau su niekuo kalbėtis.

Jaučiausi šlykščiai. Nuolat galvojau ir svarsčiau, ar ir šiandien sutiksiu tuos „forsus“. Nuojauta kuždėjo man nepalankų atsakymą.

Pamokoms prasidėjus, nesiklausiau, ką kalbėjo mokytojai. Buvau „išskridęs“ į kitą planetą. Pastumdėlių planetą. Pradėjau jaustis atstumtas.

Jaučiausi svetimas, nesavas. Pirmomis dienomis buvau laimingas, kad greitai pripratau prie naujos aplinkos, o dabar tarsi tolau nuo visų savo klasiokų. Jie man pasidarė nemieli. Ypač tie, kurie buvo kartu su manim „rūkykloje“.

Kodėl jie manęs neužstojo? Bet ar jie privalėjo? Juk žmogus privalo mokėti pats pakovoti už save. Deja, aš nemoku. Buvau tikras „lopas“. O dabar dėl to turiu rimtų problemų. Kad jūs tik žinotumėt, kaip nemiela gyventi...

Tai žlugdo, praradau bet kokį pasitikėjimą savimi, pradėjau izoliuotis nuo aplinkos. Ima atrodyti, jog neturiu draugų, jog niekas manęs nesupranta, jog esu paliktas vienas mūšio lauke.

Ir kam man reikėjo viso šito cirko? Jei nebūčiau iškeltas gyventi pas senelę viso to nebūtų įvykę.

Gyvenčiau savo gyvenimą, mokyčiausi mokykloje, kurioje visus pažįstu, ir vargo nematyčiau. Ten niekas manęs nenuskriaustų. Tiesą sakant, ten net nėra tokių žmonių, kurie galėtų tai padaryti. Ką gi, susidūriau su rimtu gyvenimo iššūkiu.

Privalau nepasiduoti. Kad ir kaip sunku bebūtų, negaliu sau leisti pavirsti didžiausiu pastumdėliu mokykloje. Nenoriu tapti kompleksuotu. Tačiau ką turėčiau daryti, kad tie „marozai“ nuo manęs atsikabintų?

Galbūt pasiskųsti buvusiems klasiokams? Turiu porą aukštų stiprių ir savimi pasitikinčių. Galbūt jie sutiktų atvažiuoti mane „išrišti“? Verdu iš pykčio, noriu atkeršyti, bet bijau kišti nosį giliau į šitą jovalą.

Visgi nusprendžiau kol kas „neforsuoti“ įvykių ir kelias dienas palaukti. Pažiūrėsiu, kas bus toliau ir jei situacija darysis nevaldoma, pradėsiu ieškoti senų gerų draugų, kurie galėtų padėti.

Per pertraukas stengiausi būti klasėje, nenorėjau niekur eiti. Bijojau juos sutikti. Labiausiai nenorėjau apsikvailinti kitų akivaizdoje, jeigu jie prie manęs vėl prikibtų koridoriuje.

Vienos iš pertraukų metu prie manęs priėjo klasiokė vardu Aistė ir bandė paguosti. „Mes su tavim,“ – pasakė ji man.

„Kurgi ne,“ – pagalvojau. Kai ištinka bėdos, tik tada supranti, kas yra draugai, o kas tik tokius vaidina. Tačiau ant naujų klasiokų neturėjau teisės pykti – juk jie manęs visiškai nepažįsta.

Per priešpaskutinę pertrauką įsidrąsinau ir nusprendžiau nueiti į valgyklą greitai ko nors nusipirkti. Buvau praalkęs. Mano nelaimei ten sutikau tą patį chuliganą, kuris buvo įmetęs piniginę į balą. Jis klastingai nusišypsojo ir paklausė, ką ketinu daryti.

Sumišau. Šiaip ne taip įsidrąsinau ir bandžiau su juo susitarti. Norėjau jam duoti du litus, o už tris nusipirkti ko nors pavalgyti. Jis baisiai įtūžo išgirdęs mano norus: „Jei nenori problemų atiduok visus!“. Teko nusileisti. Padaviau jam penkis litus.

Visą procesą iš šalies stebėjo matematikos mokytoja. Ji priėjo prie mūsų ir piktai pažiūrėjo į „forsą“. Tada jam girdint paklausė manęs, ar jis atiminėja iš manęs pinigus. Pamelavau jai, kad esu jam skolingas.

Nežinau, ar ji patikėjo, tačiau pasakė, kad neprasidėčiau su juo ir nuėjo savo keliais. „Marozas“ pagyrė mane, jog originaliai išsisukau ir patikino, kad šiandien mano kailis sveikas. Tačiau kaip bus rytoj, sakė, nežinia. Tai mane siutino. Negi leisiuos būti reketuojamas visus mokslo metus?

Grįžęs namo suvalgiau trigubą porciją senelės pietų. Buvau toks alkanas, jog prašiau dar. Apie nesuvalgyto maisto įdėjimą į maišelį ir išmetimą nebuvo net minties.

Pasisotinęs nuėjau į savo kambarį, atsiguliau į lovą ir pradėjau mąstyti, ką daryti toliau. Žinojau, kad tų „degradų“ įžūlumui ribų nėra. Ateis laikas, kai jie iš manęs reikalaus daugiau pinigų arba net jei būsiu paklusnus mane kuls.

Nutariau paskambinti senam draugui iš ankstesnės mokyklos. Paskambinęs papasakojau jam smulkiai į kokį mėšlą įklimpau. Jis priešingai nei aš yra drąsus ir nebijo muštynių. Kai kartu mokėmės jis ne kartą pasakojo, kaip su „chebra“ prisigėrė kėlė „razborkes“.

Paprašiau jo pagalbos. Mano laimei, jis sutiko man padėti, tačiau pasakė, jog pats privalau užsitarnauti jų pagarbą. Ko ko, bet pagarbos sukelti jiems nenoriu. Labiau norėčiau sukelti baimę.

Draugas liepė rytoj jokiais būdais neduoti jiems jokių pinigų. Jis paklausė kada man ryt baigsis pamokos ir pažadėjo atlėkti manęs pasitikti su grupele savo draugų.

Apsidžiaugiau išgirdęs, jog jis nepaliks manęs likimo valiai. Ryt laukia karšta dienelė – supratau. Greičiausiai kils didelis konfliktas. Bijojau to, tačiau tai, jog esu ne vienas teikė drąsos. Supratau, kad neturiu ko prarasti. Jau rytoj bus nulemtas mano tolimesnis likimas.

Laukite tęsinio

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis