Mano dienoraštis: kietas iki galo – pirmieji tūsai

Į mokyklą įžengiau linksmas, tačiau ir šiek tiek neramus. Svarsčiau, ar „forsai“ ketins man atkeršyti. Gandai greitai sklando, dėl to beveik visa mokykla žinojo apie mūsų konfliktą ir jų apsikvailinimą prieš mano draugus.

Einant koridoriais jutau daugelio žvilgsnius, nukreiptus į mane. Netoli klasės prie manęs priėjo vienas klasiokas, pasisveikino ir paklausė ar tiesa, kad sumušiau juos.

Pažiūrėjau į jį piktai – priskretėlis. Tada kai prie manęs kibo, palikai mane, o dabar jau į draugus triniesi? Kažką jam sumurmėjau ir nuėjau.

Klasėje turėjau atlaikyti dar didesnę dėmesio ir klausimų ataką. Viską nuleidau juokais ir pasakiau, kad pasikviečiau į pagalbą Songoką. Klasiokai nusijuokė. Pamoka prasidėjo. Sėdėjau ir viską uoliai užsirašinėjau. Po tokių nuotykių reikia pagaliau atiduoti duoklę ir mokslams.

Per ilgąją pertrauką prie Aktų salės sutikau visus tris „marozus“. Jie stengėsi vaizduoti, kad manęs nemato. Sumišau nežinodamas, ką daryti. Visgi nė pats nesupratau, kaip ir kodėl, tačiau priėjau prie jų.

Jie susižvalgė ir į mane pažiūrėjo. Ištiesiau ranką, norėdamas pasisveikinti. Jie atsakė tuo pačiu ir ištiesė man savąsias. Pasisveikinęs su jais nuėjau.

Mes nekalbėjome, tačiau po šio nebylaus gesto, įsitikinau, kad dabar galiu jaustis saugus. Ėjau koridoriumi, plačiai šypsodamasis. „Kaip gera turėti gerų draugų, kurie bėdai ištikus gali padėti išsikapstyti,“ - pagalvojau.

Dabar, kai pasijaučiau „kietas“, pradėjau galvoti apie Aistę (gal jai patiksiu ir be mėlynių? Aš gi nugalėtojas!). Keliskart ji leido man suprasti, kad kažkuo ją patraukiau, juk priėjo. Nebūtinai patinku jai kaip vaikinas, tačiau gal galime tapti draugais? Prie merginos manęs nemuša… O tai labai gerai.

Pirmomis dienomis nebuvau atkreipęs į ją dėmesio. Tada ne tai man rūpėjo. Tačiau dabar, kai ji mane palaikė ištikus bėdai ir kartą pakvietė rūkyti, pradėjau į ją žiūrėti kitomis akimis. Pradėjau svarstyti, jog ji visai nieko: vidutinio ūgio, juodaplaukė, žaliaakė su dailiu liesu kūnu, bet maža krūtine.

Galbūt ji galėtų būti mano taip išsvajotoji meilė? O, pravalas, ką aš čia kalbu! Dar, kaip sako, kraujas nuo rankų nenudžiūvo… Bet jei jau „kietas“, tai „kietas“ iki galo – reikia mergos.

Turėčiau įsidrąsinti ir pakviesti ją kur nors kartu nueiti. Trokštu turėti panelę. Manau, dabar tam atėjo pats tinkamiausias metas.

Per paskutinę pertrauką visas išraudęs pakviečiau ją kartu parūkyti, ji nusišypsojo ir sutiko. Kartu su savimi „prigriebėme“ kelis klasiokus ir klasiokes. Nuėję rūkykloje apkalbinėjome ir išjuokėme mokytojus. O ką daugiau galime kalbėti…

Tada pokalbis pakrypo apie savaitgalį. Šiandien penktadienis. Pradėjome vienas kito klausinėti, ką žadame veikti. Tik vienas iš mūsų turėjo kažkokių planų. Kai tai sužinojome, Aistei kilo geniali mintis: kodėl gi mums visiems nesusibūrus ir „nepasitūsinus“ ant Kapo kalno?

Visi nusprendėme, jog turėtų būti smagu: nusipirktumėm šio bei to ir artimiau pabendrautumėme. Grįžę iš rūkyklos šia mintimi pasidalinome ir su kitais klasiokais. Kai kas atsisakė, kai kas pasakė, kad pagalvos, o tikrai „varyti“ nusprendė dvylika žmonių.

Pamatyti savo naujus klasiokus „atsipūtusius“ traukė ir mane. Būtent todėl ir sutikau. Be to, norėjau pakalbėti su Aiste. Gal bus koks nuotykis?

Nutarėme septintą valandą vakaro visi susitikti prie „taško“, kuriame mums nesunkiai parduos alkoholio. Dėl viso pikto apsikeičiau su Aiste telefono numeriais.

Paskutinei pamokai einant į pabaigą , pradėjau mąstyti, jog galbūt tie „forsai“ nepasimokė ir vėl manęs lauks. Tačiau vijau šias mintis šalin. Tikėjau, kad to nebus. Buvau teisus. Kai išėjau iš mokyklos, jų nebuvo.

Nusišypsojau ir pradėjau eiti namo. Bet šiai istorijai, tikiu – ne pabaiga. Tikiuosi senelė nepradės burbti, jog „tūsai“ - tai tuštybė ir mane išleis be jokių „parkių“.

Namie suvalgiau sočius pietus, truputi su ja šnektelėjau apie tai, kaip man sekėsi mokykloje ir tada nuėjau į savo kambarį. Pasidėjau kuprinę ir nusirengiau. Norėjau nueiti į vonią. Beeinant suskambo telefonas. Skambino mama. Ji man liūdnu balsu pranešė, kad jie su tėvu skiriasi.

Šokas!!! Kaip galima po dvidešimties kartu nugyventų metų galvoti apie skyrybas. Greičiausiai čia įsivėlęs romanas. Kažkas rado antrą pusę. Kitaip ir būti negali.

Stovėjau sustingęs, laukiau telefoną prie ausies ir tylėjau. Nežinojau, ką atsakyti. Mama manęs paklausė, kaip aš jaučiuosi. Pasakiau, kad man tai siaubingai netikėta ir paklausiau, ar tai tvirtas sprendimas, ar negalima dar kažko pakeisti. Mama patikino, jog šis sprendimas galutinis. Padėjau ragelį. Ašaros… Nuėjęs į vonią visų pirmą gerai išsiverkiau.

Pažadėjau sau, kad šiandien nusigersiu. Viskas blogai. Man niekas nepavyksta. Į klasės meetą išėjau labai liūdnas.

Laukite tęsinio

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis