Mano dienoraštis: apsivėmiau prie Aistės

Nusipirkome alkoholio ir pasidalinę į grupeles pradėjo eiti Kapo kalno link. Aš ėjau kartu su Aiste. Vis dar buvau siaubingai liūdnas – po velnių kodėl man šitaip? Kodėl mano tėvai skiriasi? Aistė pastebėjo, kad esu nesavas ir paklausė, kas nutiko. Atsakiau jai, kad susipykau su senele.

Daugiau ji manęs nieko neklausinėjo. Vietoj to ji man pradėjo pasakoti apie tai, jog ji planuoja studijuoti žurnalistiką ir būti žurnaliste. Buvo nuobodu jos klausytis. Nutylėjau, jog ir aš turiu pomėgį rašyti. Mano galvoje buvo tik viena mintis – kuo greičiau nusigerti.

Užlipome ant Kapo kalno. Klasiokai pradėjo žvalgytis į atsivėrusią Vilniaus panoramą. Aš tuo tarpu išsitraukiau iš maišo butelį alaus ir mikliai jį atidaręs pradėjau gerti dideliais gurkšniais. Iš viso turėjau 8 butelius.

Aistė pamačiusi mano tempus paklausė, ar aš visad taip geriu. Atsakiau, kad ne, kad tik kartais prispiria. Paklausiau jos, ar ji sutinka būti šiandien mano sugėrovė ir nuodėmklausė. Ji atsakė teigiamai.

Kai visi atsigrožėjo vaizdu ir įsikūrę pradėjo atidarinėti gėrimus, aš jau buvau bepradedąs gerti antrą butelį. Aistė kol kas negėrė, tik sumišusiu žvilgsniu kartas nuo karto pažiūrėdavo į mane lyg bandydama kažko klausti, tačiau nedrįsdama.

Nenorėjau, kad ji jaustųsi nepatogiai, dėl to be jokių ceremonijų išrėžiau jai – „mano tėvai skiriasi“. Ji pareiškė man užuojautą ir pasakė, kad mane supranta. Pasirodo, jos tėvai taip pat išsiskyrė prieš porą metų.

Kai paklausiau išsiskyrimo priežasties, ji pasakė, kad meilė tiesiog išgaravo. Briedas. „Taip nebūna,“ – pasakiau jai. Tačiau į jos tėvų išsiskyrimą per daug nesigilinau. Pradėjau kalbėti apie manuosius gimdytojus.

Pasakiau, jog mano manymu kažkas iš jų susirado meilužį. Kad negali meilė taip imti ir dingti. Juk mūsų tėvai ne paaugliai, jie davė įžadus, be to juos jungia ne tik jausmai, tačiau ir buitis, ir vaikai, ir bendrai nugyvento gyvenimo nuotykiai ir prisiminimai.

Ko verta meilė, jei po šitiek visko jie nori skirtis? Pasakiau jai, kad pradedu nusivilti meile. Kad pradedu norėti niekada neįsimylėti. Ji pradėjo man prieštarauti ir įsakmiai liepė taip nekalbėti.

Ėmė sapalioti kaip bobos mėgsta: tipo meilė afigenas jausmas, kad ji verčia žmonės tobulėti, kad įsimylėjėliai mato pasaulį kitomis akimis, kad meilė prideda gyvenimui daugiau spalvų.

Po jos poetiško monologo, pasakiau, kad visa tai, ką ji kalba yra totalus šūdas. Galbūt ji įsižeidė, tačiau greitai gerdamas greitai ir apgirtau, dėl to pradėjau nekontroliuoti savo liežuvio. Kaip ten bebūtų, Aistė susilaikė nuo komentarų.

Kai ji išgėrė pirmą buteliuką sidro, aš jau „damušinėjau“ ketvirtą. Pabandžiau atsistoti ir išsitraukti iš kišenės cigaretę. Susvirduliavau. Stovėti sunkiai sekėsi. Dėl to nusprendžiau vėl atsisėsti. Užsirūkiau. Aistė irgi.

Pažiūrėjau į ją girtomis akimis, it bandydamas joje kažką įžiūrėti. Kai mūsų žvilgsniai susitiko, tariau jai „tu graži“. Ji sumišo, šiek tiek išraudo ir nusišypsojo.

Aistė mandagiai padėkojo už komplimentą, o aš pradėjau svarstyti, ar tą pasakiau nuoširdžiai, ar tik todėl, kad esu girtas. Kaip ten bebūtų, po šio prisipažinimo ji įgavo drąsos ir ėmė mane visko klausinėti.

Sakė, kad nori mane pažinti, kad įtaria, jog esu šaunus vaikinas. Pradėjau jai pasakoti apie savo gyvenimą, darydamas išgėrimo pauzes. Kalbėjomės apie daug ką: mokyklą, draugus, laisvalaikį, svajones, gyvenimo tikslus, merginas ir vaikinus.

Sužinojau, kad vaikino ji neturi. Pradėjau džiūgauti. Nepaisant mano girto proto, pokalbis su ja vyko labai sklandžiai. Man patiko su ja kalbėti. Patiko labiau nei tada, kai dar tik ėjome į kalną.

Jutau, kad padariau jai įspūdį. Pradėjau svarstyti, jog turiu įsidrąsinti ir ją pabučiuoti. Atrodo, nieko čia sunkaus, tačiau nors ir buvau girtas, nedrįsau to padaryti. Velniai griebtų tą mano nepasitikėjimą.

Tik pradėjo temti, o aš jau buvau pradėjęs septintą butelį. Žodžiai ėmė pintis, rankos šiek tiek drebėti, orientaciją sulėtėjo, vaizdas šiek tiek liejosi. Aistė pasakė, kad man jau gana, kad jau turėčiau stabdyti arklius.

„Nifiga“, - pasakiau jai - juk aš dar tik pradėjau gerti. Norėjau pasirodyti „kietas“, tačiau tokiais žodžiais tikriausiai tik apsikvailinau.

Nežinau kaip, nežinau iš kur, tačiau vieno klasioko rankose pasirodė degtinės butelis. Pastebėjęs tai, atsistojau ir svirduliuodamas priėjau. Rankoje laikiau alų. „Tomuk, drauge mielas, juk tu tikrai pasidalinsi su manimi savo degtine, tiesa?“ – pradėjau lementi jam.

Jis pažvelgė į mane sumišusiu žvilgsniu ir atsakė, kad pasidalins, jei tik aš dar pajėgsiu išgerti. Prisėdau šalia trijų savo klasiokų. Visiškai pamiršau Aistę. Ėmiau su jais rateliu gerti degtinę. Jie užsigėrinėjo sultimis, o aš – alumi.

Nežinau, kiek tokiu rateliu „padariau“, tačiau kadras, kurį pamenu yra tas, jog guliu ant žemės ir siaubingai vėmiu. Viskas aplink stipriai sukasi, esu užmerkęs akis ir man labai bloga.

Matyt, nieko nemačiau, tačiau aiškiai girdėjau aplink susibūrusių klasiokų balsus. Jie irgi jau buvo „pakalę“ dėl to daugeliui mano bloga savijauta sukėlė juoką.

Tačiau būryje naujų draugų atsirado ir tų, kurie manęs gailėjo ir bandė padėti. Jiems vadovavo Aistė, kuri man bandė įgrūsti butelį mineralinio vandens. Kai ji šiaip ne taip mane pražiodė, apdovanojau žiūrovus dar viena vėmimo banga.

Vėmiau tiek daug, jog, rodos, būčiau galėjęs išvemti savo kontūrus ir dar daugiau.

Nežinau, kiek laiko taip gulėjau vemdamas, tačiau įtariu, kad nemažai. Tą vakarą pats taip ir nesugebėjau atsistoti. Kitą rytą pramerkiau akis savo lovoje pas senelę. Pradėjau graužtis. Na, ir apsikvailinau! Tikriausiai Aistė dabar manimi šlykštisi.

Laukite tęsinio

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis