Mano dienoraštis: noriu pasiųsti Aistę

Prieš pasimatymą su Aiste labai nerimavau. Nė pats nesuprantu kodėl. Apie valandą prabuvau duše, smarkiai prisikvepinau kvepalais ir užtepiau daug želės sau ant plaukų. Šiandien privalau jai pasiūlyti draugauti – tvirtai nusprendžiau.

Kaip ir tarėmės, susitikome Katedros aikštėje. Tą vakarą ji buvo kerinti: palaidi juodi plaukai, žvilgančios akys, putlios lūpos, trumpa šviesiai balta striukytė ir ryškūs plėšyti džinsai. Pagyriau jos stilių. Ji man padėkojo.

Susikabinome už rankų ir patraukėme tiesiai į Arkikatedrą. Buvo mišios. Bažnyčia buvo sausakimša. Atradome tik dvi laisvas vietas pačiame suolų gale. Kai atsisėdome, apsidairiau. Pastebėjau, kad esame vieninteliai tokie jauni čia. Ten buvusių žmonių amžiaus vidurkis buvo gerokai virš penkiasdešimt. Tai tik patvirtino mano nuomonę, kad religija reikalinga tik seniems žmonėms.

„Dar niekas manęs nėra kvietęs į bažnyčią,“ – pasakė Aistė nusišypsojusi. Pasakiau jai, kad galbūt nekvietė todėl, kad ji nebuvo nieko taip smarkiai apžavėjusi. Po šių žodžių ji pažiūrėjo į mane šiek tiek nustebusi, bet nieko neatsakė.

Pradėjome klausytis mišių. Po kelių minučių pradėjau žiovauti dairydamasis aplink. Paraginau Aistę pakilti iš sėdimų vietų ir apeiti ratą aplink bažnyčią ir pasigrožėti skulptūromis bei paveikslais. Ji sutiko.

Paėmiau jos ranką ir pradėjome eiti. Pajutau, kad ji labai skaniai kvepia. Šįkart pokalbis sunkiai „rišosi“, jutau it mus skirtų sieną. Buvo sunku. Pamaniau, kad dėl to kalta aplinka, dėl to pasiūliau jai nueiti į kitą vietą. Ji sutiko.

Nuėjome į arbatinę. Ten atradau nerealių dalykėlių: pastebėjau, kad vaikų kampe padėtos kaladėlės ir automobilių modeliukai. Aistė atsisėdo prie staliuko, o aš nuėjęs prigriebiau visas buvusias kaladėles. „Kadangi jau davėme įžadus, dabar aš tau pastatysiu Aistland‘ą, kuriame kartu gyvensim,“ – šyptelėjęs pasakiau.

Aistė pradėjo prunkšti. Jai patiko mano „prikolai“, nors galbūt jie ir nebuvo vykę. Prisėdau ir pradėjau darbuotis. Pasisekė gana neblogai. Po penkių minučių prieš Aistės akis atsidūrė dviejų aukštų namas su garažu automobiliui. Deja, tilpo tik vienas, kaip pasakiau, Aistės kabrioletas. Ji man padėkojo ir išsitraukusi mobiliaką nufotografavo savo naująjį būstą.

Kai arbata buvo patiekta, padėjau kaladėles atgal ir nutariau surimtėti. Supratau, kad dabar yra gera proga pasiūlyti jai draugauti. Jaudinausi. Grįžau atgal prie jos ir prisėdęs paklausiau, kaip ji jaučiasi mano draugijoje.

Ji man atsakė, kad esu nerealus vaikinas, kad su manim tikriausiai niekada nebūtų liūdna. Tada jos paklausiau, ar aš jai patinku. Ji sumišo, trumpam nutilo, bet po kelių akimirkų atsakė teigiamai.

Plačiai nusišypsojau ir nutariau ją „laužti“ toliau. „Aiste, tu man patinki nuo pat pirmos dienos, kai atėjau į šią mokyklą. Be to su tavim taip lengva bendrauti ir esi išties šauni pana. Norėčiau kad būtumėme pora. Ar sutinki su manim draugauti?“ – ėmiau berti žodžius, kuriuos šiek tiek pagražinau melu.

Ji lėtai gurkšnojo arbatą, kartu galvodama, ką atsakyti. Po trumpos pauzės ji paklausė manęs, kuo ji man patinka. Atsakiau, jog dėl išvaizdos, bendravimo ir charakterio. Tada paklausiau jos, ar aš jai patinku.

Tačiau šito klausti nereikėjo. Gavau gilų nokautą: „Taip, tu man labai patinki. Siaubingai patinki man KAIP DRAUGAS.“ Po velnių, kas per š*das, pagalvojau. Ką jai draugų maža?

Pasimečiau ir nežinojau, ką jai atsakyti. Pasirodo visą tą laiką ji gretinosi prie manęs ne todėl, kad buvau jai kritęs į akį, o todėl, kad ji tiesiog norėjo su manimi susidraugauti, nes buvau naujokas.

Na, ir kvailys, na, ir debilas. Tačiau vieno vis tiek nesupratau. Paklausiau jos, kodėl mes esam pasimatyme ir kodėl pamokų metu flirtavome, vadindami vienas kitą meiliais žodeliais. Ji man atsakė, kad jai tai - ne pasimatymas, o susitikimas ir kad tas susirašinėjimas buvo tiesiog pramoga.

Siaubingai nusivyliau. Man jos reikia kaip panos, o ne kaip draugės. Kokia nauda iš draugės merginos? Labiau vertinu vyrišką kompaniją. Įsivyravo tyla. Geras kelias minutes vienas kitam nieko nesakėme. Galiausiai supratusi, kad nenoras draugauti išmušė mane iš vėžių ji prabilo: „mūsų amžiuje poros dažnai pykstasi, skiriasi ir randa kažką kitą. Pastebėjau, kad dažnai paauglystėje meilė greitai baigiasi. Tačiau tauri draugystė gali išlikti visą gyvenimą.“

Šie žodžiai manęs nesužavėjo. Gal esu stuobrys, o gal tiesiog mažai emocionalus vyriškos padermės atstovas, tačiau draugės man tikrai nereikia. Atėjo pats metas turėti paną. Kaip ten bebūtų, ant Aistės nepykau. Juolab, kad iki galo nebuvau išsiaiškinęs, ar ji mane traukia kaip pana. Bet, maniau, pabandyti verta.

Tiek to, pažaisime pagal jos taisykles, būsime draugais. Gal ateityje tai peraugs į meilę, kas ten žino.

Ką gi Mirka, gyvenimas bėga tolyn, tad neabejoju, kad ateityje tavęs laukia dar didesni išbandymai ir nuotykiai.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis